oras skamba
nuo spengiančio karščio
vėsūs mediniai daiktai
norėtų gaivinti sielą
tu sakai
esu tokia matoma
esu prieš kiekvieno praeivio žvilgsnį
nors žvelgiu pilnatvei į veidą
ir nesislepia nuo balso tiesa
ir tikslas beldžiasi tyliai
atatupsta pasitraukiu
grožiuos
lūpų paviršiuje žodis
mano gražuolė teta
pieniško baltumo suknele
laukiasi kūdikio
akyse prakartėlė
su kūdikėliu Jėzum
įkandin
g i m t i e s ir m i r t i e s
ž a i s m a s
ji norėjo dar kažką pasakyti
nutylėjimas kostelėjimas pasisukimas
suvirpėjęs boluoja susidvejinęs susitrejinęs profilis
nelyg Fransio Pikabjos paveiksle
įkaitusi popietė pina atsaką - - - - - - - - - - - -
bet tarsi madona tamsiagymė panirsta savin
į motinišką vidinę gilybę
vaizduotės regėjimus
paralelinio pasaulio slėpinius
- - - - - - - - - - - - - - - - - -
ant kaklo
tamsaus sidabro apsoduose
šypsosi ametisto gema
ir saugo tuos
kuriuos myli


Veka




