mintis čia o ne grožio aprašinėjimas. apie prisirišimą prie žemės žinot kaip S. Lazarevas savo filosofijoje kalba "visko prie ko žmogus prisirišęs - turi netekti. ir nesuabsoliutizuoti žemiškų dalykų..." jūs nesupratote, tai ne apie grožį, apie parsirišimą prie žemiškumo - žemės traukos dėsnis... yra siela, kūnas - dvasia, ir pusiausvyra visame tame tarp jų.
o kas liečia,grožis paprastume - kas kam paprastumas.
kūrinyje tarp kitko nėra įmantrybių, na gal nereikėjo rašyti Skarabėjus,o vabalas, gal jums tai įmantrybė. :)
kūrinys ne apie grožį - pavadinime minties kryptis.
skArAbjus; (kūrinyje skorobėjus); žmogus tik laimingesnis vabalas, nei visi kiti gyviai - jis taip sutvertas, kad gali rinktis.
sofijazudovisus, ačiū. na man tas kūrinys labai šiaip ; o geras prieš tai esantis "Era";
o kas liečia šio kūrinio finalą, tai "koksai didingai jaudinantis grožis. Kol esi..."
kol esi gyvas kūne, besitaškantis prakaito lašiukais pirštų galiukuose, stovintis įsisiurbusiais padais į žemės gruntą, ant aukšto kalno skardžio briaunos, kaip ant gyvenimo briaunos - kuris gali išsitėkšti - nukristi, ir netekti gyvybės, (ant aukšto kalno skardžio, aukštai, atsiveria būties panorama - egzistencija žemės. (kalnai, kaip spuogeliai ant žemės, žmogus kaip skruzdės kojelė...)
TAI IR KOL ESI prote, (kol esi suvokiantis beribio grožį visais penkiais pojūčiais jį fiksuodamas,) ir šalia mirties, gebantis matyti net paukštį virš galvos, ne akimis, o tiesiog pakaušiu, nes galvos užversti, kad pavelgti akimis - rega, , baugu ant aukšto kalno skardžio briaunos, bet kūnas labai aktyvus šalia ir mirties, jis šalia mirties, taip mobilizuojasi, ir uodžia aplinką tiesiog oda... ir negali, kai ant aukšto kalno briaunos krašto stovi ( žiūri pasaulio - būties panoramą - kurioje visi ir žmonės, ir paukščiai ir žuvys ir augalai turintys tą patį instinktą IŠLIKTI, ir ta būtis tokia graži - panorama nuo kalno aukšto, ) o jeigu jos neteksi krisi pusiausvyros neišlaikęs, užversdamas galvą, pakeldamas akis į tą paukštį, virš galvos, esantį dar aukščiau, - neteksi gyvybės, tai ir baimės, tai ir visos tos panoramos kurią matai, maitai užlietą saulės spindulių - šviesos, ir suvoki, jauti, girdi, regi, užuodi, ragauji, myli nekenti, bijai, džiaugiesi, KOL ESI - ŽMOGUS - ir suvoki, gražu. kol ESI gyvas, kol ESI...)
visa tai, visi tie kuo? - tame ESI - esi ir kūnu, ir protu ir žmogum, ir gyvybe - kol esi gyvas.
prisirišimas prie žemės - instinktas išlikti; pasaulis - grožis - nuo kalno būties panorama. o kalnas ant Žemės, tik vos didesnis šašiukas jos paviršiuje, Žemės dydžio masteliu, nors jis ir labai aukštas, žmogus kaip vabaliūkštis tame kūrinyje - būtyje, visatoje, saulės sistemoje, Žemėje su ta visa gyvąja būtimi, kurią sukūrė ne jis, tik yra ir suvokią aplinkinį pasaulį ir save jame. Nutapo gamtovaizdį, matytą.
prisirišęs prie žemės - instinktas išlikti - neprarasti gyvybės.
man atrodo čia finale visa tai pasakyta, ir po punktyru...
manau gali ir geriau. vietomis patingeta man rodos. ypac eilerascio galas, truksta kazkokio nedidelio tasko, isgalvojimo ir tuomet jis suspindetu visai kita sviesa. man kliuna eilerascio pabaiga