Sielos ramybė

Dažnai, jau ateinant vasarai,
Mano siela užsiaugina sparnus
Ji bando veržtis iš proto gniaužtų,
Ir skrenda, ji skrenda ten..

Ten, kur artėjant vakarui,
Dangus nusidažo raudonai
Ir vakario vėjo trėlės
Praneša apie artėjančią audrą.

Ten, kur baltas kelias
Šviečia, lyg būtų grįstas žvaigždėmis
O pakeliui sielą gena
Gyvybės medžiai nulaužti.

Bandydama pasiekti tikslą
Dvasinę ramybę proto tyrlaukiuos
Skrenda mano siela per bevaisę žemę
Kur ją būtinai kas suvilios.

Tuomet kūnas miršta,
Kenčia tai, ko siela nesupras,
O akys tyliai gęsta
Manydamos, kad siela jas vistiek suras.

Ir siela, jau žinodama,
Kad jei nepaskubės, kai ko neteks,
Bando aprėpti priklausančius nueiti tolius,
Mąstydama apie tai, ką ten suras.

Tikriausiai siela rado, ko ieškojo,
Juk vis dėl to aš dar gyva,
Bet vieną kartą akys nebesitikės, kad jas suras kas,
Ir siela vis šalta, sustingusia tamsa.