Atviros durys, uždari langai...

- Sušaudom juos! - suriko Skotas.
- Sušaudom! – jam pritarė Bilas.

Kampe susirietę sėdėjo du išsigandę vyrukai. Netoliese mėtėsi atviras lagaminas iš kurio ant grindų buvo prikritę popierių. Paprasti tušti dolerio dydžio lapeliai akivaizdžiai bylojo apie nenusisekusi sandėrį. Du mafijozai, rankose laikantys automatus, tik patvirtino tai. Ką jau kalbėti apie tokia situaciją - ji negalėjo būti kitokia. Jeigu kas nors būtų tuo metu sustabdęs laiką ir pabandęs nuspėti kas tuoj įvyks, kalbėtų maždaug taip „Už akimirkos tiedu su automatais ištaškys kitiems dviems smegenis. „. Tačiau tikite ar ne – tai būtų klaidingas spėjimas.

- Hahahahaha!!! – maniakiškai juokėsi Bilas, - tai manėte, kad galėsite taip paprastai išsisukti... O neee..... Galėjote bent padirbti pinigus... O jūs... O jūs. Negi tikėjotės, kad mes nepatikrinsime lagamino?
- Tai buvo klaida atnešusi jums mirtį... – prakalbo antras vyrukas su automatu.
- Pasiruošę? - Bilas nuleido saugiklį.
- Nemanau, kad turime kita išeitį... – tarė vienas iš esančių prie sienos.
- Neturit... – linktelėjo Skotas.
- Aaa... Auksinė akimirka. Gera bus prisiminti tokius dalykus, kai išeisiu į pensiją...

Vyrai nuspaudė automatų gaidukus ir padengė sieną skaisčiu raudoniu. Kraujas šįkart atstojo aliejinius dažus, o ištyškusios smegenys... Hmm... Turbūt irgi kažką atstojo.

- Kaip nauja... – šyptelėjo Skotas, - mėgstu raudoną.

Žudikai nuleido automatus ir sužiuro į kruvinus kūnus gulinčius šalia naujai perdažytos sienos. Akimirką pastovėjo tylėdami. Tada Bilas prakalbo:

- Einam kavos? Šiandien dar nepusryčiavau.
- Žinai... Kava tikrai būtų gerai. - sutiko Skotas.

Jiedu išėjo iš rūsio, padėkojo kurčiai močiutei už, tai, kad leido pasiskolinti rūsį ir įdavė jai į rankas kelis dolerius.

- Oi jaunuoliai... Nereikėjo. Man visada džiugu padėti tokiems kaip jūs. Mėgstu žiūrėti kaip darbuojasi jauni raumeningi vyrai..... Uuuu.... Jei tik būčiau keletą dešimtmečių jaunesnė...
- Mums laikas eiti... Mes nebegrįšime. Rūsys laisvas. – atsisveikino Bilas.

Panašu, kad senutė jo negirdėjo. Stovėjo vietoje ir svajingomis akimis žvelgė į savo jaunystės nuotrauką, stovinčią ant stalo. Matė savo jaunystę, matė savo grožį, prisiminė visas praleistas progas, visas sudaužytas širdis...

- Jei tik galėčiau grįžti... Jei tik galėčiau... – Močiutės veide nušvito dar didesnis ilgesys. Tada ji lyg atsibudo ir pažvelgė į vyrus, - Tai ar neapvertėt mano rūsio??? Aš čia kaip tik turiu nešvarių drabužių, ruošiausi sumesti juos ten, bet laukiau kol jūs išeisit...
- O ne... Močiute, viskas gerai. Eikit žemyn. Tik saugokitės, kadangi vienas laiptelis išklibęs.

Senelė nors ir buvo kurčia, tačiau per tiek metų išmoko skaityti iš lūpų. Ji linktelėjo ir nuėjo į virtuvę.

- Mums metas, - sušnabždėjo Skotas.
- Pala... Dar ne. Atsimeni aš sakiau vienas laiptelis išklibęs. Ten nėra jokio išklibusio laiptelio. Tiesiog ruošiuosi pastumti bobutę. Truputį...
- Tu nori nužudyti šią seną mielą senučiukę? Aš tavęs neatpažįstu.
- Viskas atrodys, lyg ji būtų nukritusi dėl neatsargumo. Pažadu.
- O lavonai rūsyje? Tau gal išvis smegenys neveikia?
- O taip..... Žinai, nešdinkimės iš čia. Ji vistiek mūsų neatsimins...
- Taip...

Jiedu tyliai išsėlino pro laukujas duris ir paliko jas atviras. Rytinė saulė jau buvo pakilusi gana aukštai ir kaitino kaip niekad. Bilas pasižūrėjo į laikrodį ir išsitraukė cigaretę:

- Gerai, eime...
- Greičiau...


Už penkių minučių visą aplinkinį kvartalą pervėrė šaižus klyksmas. Tai močiutė, nuėjusi į rūsį išmesti drabužių, pamatė... trūkusį vandentiekio vamzdį ir rūsį, beveik iki pat lubų užpildytą skaisčiai raudono vandens, iš kurio į ją žvelgė dvi numirėlio akys.

Aš pasakiau dvi? Taip, būtent tai..... Dvi...

TO BE CONTINUED...