Kiekvieną dieną
Tu žinai - aš šalia...
Aš taip arti,
Jog jei norėčiau,
Mano ledinių pirštų galai
Paliestų tavo nugarą
Ir tas šaltis pažadintų tave
Iš to bereikšmio svajonių pasaulio.
Jei norėčiau,
Mano meilė vestų tave iš proto
Ir kankintų nenumaldomu skausmu
Tiek širdy,
Tiek mintyse.
Tačiau...
Tiesiog tyliai atsitraukęs laukiu.
Nežinia ko..
Gal patekančios saulės spindulio šilumos,
Gal lietaus lašo,
Bet laukiu.
Lauksiu visada.
Po metų,
Dešimties,
Šimto,
Busiu toje pačioje vietoje
Ir lyg nepajudinamos meilės,
Aistros,
Galų gale, skausmo stabas,
Žiūrėsiu akmeninėm akim
I beribę tolumą...
man labai gražu. lyrinis subjektas galėtų bet nenori pažadinti kažko iš iliuzijos - laukia, kol miegantysis iliuzijos sapną, pats iš to sapno nubus, be prievartos, kuri galėtų greičiau ne pažadinti, o sukelti dar ieną iliuzinį sapną, jis tartum eina trumpiausiu keliu į žiūrimą subjekto kito nubudimą : - laukia, aktyviai kantriai laukia, (tvirtumas - akmuo) Žiūrėdamas akmeninėmis akimis į beribę tolumą.
gražus kalbėjimas, jaukus svajingas, taikus, vibruojantis kantrybės dažniais ir nepalaužiamo tikėjimo dažniais. Tikėjimo jog lyrinis subjektas, į kurį žiūrima nubus iš iliuzijos.
sklandus darbelis, patiko.