Evoliucija tęsiasi

Žmogus pradėjęs stebėti gamtoje egzistuojančius gyvus organizmus pastebėjo, kad tarp jų egzistuoja tam tikra hierarchija. Matydamas tai jis suskirstė visas gyvybės formas į tam tikrus lygmenis pagal jų išsivystymą. Būtent toks gyvų sistemų klasifikavimas žmogui leido įžvelgti gamtoje vykstantį evoliucijos procesą, tuo pačiu sukeldamas vieną iš didžiausių šio proceso mįslių.
Geriau įsigilinus į Č. Darvino evoliucijos teoriją galima teigti, kad evoliucija – tai chaotiškas ieškojimas to varianto, kuris tik tuo momentu atrodo geriausias ir tik toks variantas yra atrenkamas tolimesniam vystymuisi. Toliau iš keleto susidariusių modifikacijų vyksta atranka to varianto, kuris geriausiai atitinka tuo metu esančias sąlygas ir t. t. Kitaip tariant evoliucija pagal Darviną – tai variantų ieškojimas be iš anksto susikurto tikslo (ieškojimas tamsoje). Todėl evoliucija pagal šią teoriją neatsižvelgia į tokią formuluotę kaip „veiksmų planas pagal iš anksto susikurtą tikslą“. Remiantis vien tik šia teorija iš karto kyla klausimas, kodėl vyksta geriausių variantų atranka ir kodėl viskas negalėjo likti tokiame pačiame lygyje kaip ir prasidėjo? Turbūt visai nesunkiai rasime atsakymą, kad atranka vyksta dėl besikeičiančių aplinkos sąlygų, didėjančios konkurencijos ir t. t., kitaip tariant kuo sudėtingesnės sąlygos tuo geresnis ir tobulesnis variantas yra atrenkamas. Tačiau čia ir vėl kyla klausimai, kodėl visi gyvi kūriniai savo tobulesnę formą ir aukštesnį išsivystymo lygį gali pasiekti vien tik įtakojami vis sudėtingesnių sąlygų? Nejaugi vienintelis evoliucijos proceso „variklis“ ir kelias į tobulesnį išsivystymo lygmenį yra paremtas vis stipresniais smūgiais, kurių gyvi kūriniai negalėdami iškęsti bus priversti toliau vystytis? Nejau toks sutvėrimas kaip žmogus tėra tik atsitiktinis variantas, kuris šiuo momentu geriausiai atitinka susidariusias sąlygas ir laukiantis kito „smūgio“, kuris jį privers toliau evoliucionuoti?
Kitas Darvino teorijos rėmėjas ir natūralios atrankos teorijos autorius A. R. Volesas (A. R. Wallace 1889m.), taip pat suformulavo teiginį, kad būsimoms kartoms atrenkami tik tie individai, kuriuose pasireiškia tokios savybės, kurios jiems suteikia pranašumą kitų individų atžvilgiu. Tačiau šis autorius teigė ir tai, kad visą evoliucijos procesą pradėjo ir tokia kryptimi nukreipė ne kas kita kaip protinga aukštesnė jėga. Kaip pavyzdį būtų galima palyginti žmogų auginantį ir veisiantį naminius gyvūnus bei augalus, kurių vystymąsi žmogus gali nukreipti jam reikalinga kryptimi. Panašiai ir aukštesnė jėga, įtakojo gyvų formų vystymąsi nuo žemiausios iki aukščiausios evoliucijos pakopos, nusprendusi neatskleisti savo tikslų. Remiantis tuo galima padaryti išvadą, kad visi sunkumai, kuriuos žmonija patyrė per savo vystymosi laikotarpį buvo skirta tik tam, kad žmogus išsivystytų iki tokio lygio. Bet šioje vietoje ir vėl kyla klausimas, kodėl ši jėga arba pati gamta mus verčia ir toliau vystytis, tokiu sunkiu keliu? ir koks viso to tikslas? Juk jeigu mes jau būtume tobuli tuomet mūsų nebevargintų tokios žmonijos problemos, kurios mums stovi priešakyje, mes žinotume iš kur jos kyla ir kaip jas išspręsti. Kodėl visa žmonija atsidūrė tokioje padėtyje, kuomet atrodo, kad visa gamta yra nusiteikusi prieš ją, ketinanti jai suduoti skausmingą smūgį, kuris tik per dideles kančias privers žmogų pereiti į aukštesnį išsivystymo lygmenį.
Kitu atveju pati gamta užklups visomis nelaimėmis, kurios jau yra paruoštos ir visa tai nesibaigs tol kol nesuprasime, kad turime pasikeisti. „Pasikeisti“ – reiškia siekti pusiausvyros su mus supančia aplinka, pakeisti savo požiūrį į visuomenę. Tai reiškia, kad visi norai, visos mintys ir visi žmogaus ketinimai turi atitikti visos žmonijos norus ir mintis, tik tuomet visos žmonijos tikslas taps kiekvieno žmogaus tikslu. Tokią pusiausvyrą anksčiau ar vėliau privalės pasiekti kiekvienas gyvas sutvėrimas nesvarbu kokiame išsivystymo lygmenyje jis yra, ne išimtis ir žmogus. Tačiau žmogus yra vienintelis organizmas, kuris gali suvokti kur link ir kokiu tikslu jį veda gamta. Todėl tik žmogus gali pasirinkti kuriuo keliu jam toliau teks vystytis: ar laukti kol pati gamta mus privers tai padaryti panaudodama savo skausmingus metodus, ar mes patys žinodami galutinį tikslą eisime link jo be jokių priverstinių raginimų.
Žmogus turės suprasti kokias permainas jis turi padaryti savyje artimiausiu metu. Kitaip tariant kaip save pakeisti, kad tapti tikru žmogumi, kuris sugebėtų suprasti gamtos iš anksto suplanuotą mūsų vystymosi programą, numatyti galutinį tikslą ir eiti link šio tikslo tiesiausiu keliu.