Eilėraštis B

po darbų
plevena prakaito ruoželis
ilsintis
gilios valandos žiba beprasmybėje
prieš miegą
meldžiasi sudžiūvę prosenelės rožančiaus žiedlapiai

      sako mokykis
      o aš deklamuoju nenorą
      ir gvildau svajonėmis realybę
      rikiuoju medžių šakų abėcėlę
      stebiu našlaitę prakeiktą drebulę
      dabar ji prakauli pakriošus senutė
      bet plakas kivirčijas vėjyje

      vėliau piešiu kelio akmenis
      kaip jie užsimiršę gumpšo
      kaip susigūžia užsidaro savy
      kai grumdo ir kerta
      užsilikę mano vaizduotėj
      gal donelaitiškai pagaliau gal ir ne
      vis tiek dardantys ratai
      dardėjimą tildo tolsmas
      tik seni aprūdiję vėjai
      bečirpia kely - - - - - -

      tada raviu raunu balandas
      jų trykštančios smarsios sultys
      spokso aštriomis pelių akimis
      ir slidžiom apsiveja vijom
      gardu ir nepamirštama bet
      naujam pasauliui sentimentalu kalbėti apie ilgesį
      todėl kai neraviu renkuosi kilnoju matuojuos
      prosenelės pavėsių radau žodį lengvą musliną

proseneliai dedasi nebylūs
dabar jau amžinybės fotografijoje
tačiau 
subėgo į vieną lašą
prosenelių atsiliepimas
į matinį opalą