Tie maži piršteliai

Aš vis dar dievinu tavo pirštus... Nežinau ar myliu tave, bet  tavo pirštų nemylėt negaliu. Negaliu pamiršti kaip jų galiukai švelniai kutendavo mano odą, kaip sušildydavo sušalusį skruostą. Ironiška, bet kiek kartų jie sugėrė mano ašarą, ašarą kuri riedėdavo dėl jų pačių kaltės.
Pamenu tavo pirštų virpėjimą. Per juos aš pajausdavau tavo jaudulį, jų judesiai leisdavo taip aiškiai suvokti tavo norus.. Pirštai... Apgraužtais nagais, bet tokie gražūs ir savi, tokie mylimi, apgaubti jau nudrimžta, šiurkščia oda... Bet man  jie buvo patys švelniausi, kai glostydavo pano plaukus ir šypseną... Pirštai... Tavo pirštai man patys mylimiausi... Kažkodėl prisiminimuose vis dar sugebu juo pajusti, mėgautis prisilietimu. Tai mane verčia jaustis beprote, bet aš vis tiek noriu dar ir dar tų prisiminimų, juk man dėl jų taip gera, juk tai viskas kas liko iš tavęs... Tie maži piršteliai, kurie vis dar priverčia mane pravirkti ... Nes jie jau nebemano, bet vis tiek su manimi.