Bedugnė. Pradžia.

Bedugnė. Pradžia.

- Žinai… Manau, kad bedugnė visgi turi dugną.
- Taip sakai?
- Aha. Dugnas yra maždaug trijų kilometrų gylyje.
- Oho. Kodėl būtent tokiame?
- O tu manai, kad bedugnė galėtų būti dviejų ar netgi keturių kilometrų gylio??? Tame nėra jokios logikos.
- Aš tau neprieštaravau ir tuo labiau neteigiau tokių dalykų. Tiesiog, kas tave verčia manyti, jog bedugnė yra tokio gylio. Ar gali pagrįsti savo nuomonę?
- Hmm... Tikrai nėra jokios aiškios, žmogui suvokiamos priežasties, kodėl turėčiau taip manyti... Tiesiog aš tai žinau... Ir žinai kas visame tame geriausia?
- Ne...
- O gi, tai, kad aš esu pirmasis žmogus tiksliai žinantis bedugnės gylį. Tikiuosi gauti už tai nobelio premija. Ir to tikiuosi pagrįstai.
- Bet tu juk nežinai bedugnės gylio tiksliai. Tu sakei, jog tai maždaug trys kilometrai.
- Taaaiiip... Taip... Taip... Bet aš tuoj žinosiu tiksliai. Tiki tu manim ar ne, bet ten kur mes dabar einame tikrai rasim bedugnę.
- Tai tu mane tyčia vedi ten? Aš tavim nebepasitikiu.
- Pasitikėk. Tik nepalik manęs dabar, kai tiek nebedaug liko... Tau netgi apsimoka eiti dabar su manimi ten.
- Kodėl gi?
- Nes aš to niekada neužmiršiu. Jei išgarsėsiu, tai garsenybe tapsi ir tu. Ar tai tavęs nevilioja?
- Vilioja, žinoma, ir dar kaip... Bet ar tame nėra jokios rizikos?
- Rizika yra... Rizika yra visur... Netgi atidarinėdamas skardinę tu rizikuoji susipjaustyti pirštus ar netgi visa plaštaką.
- Žinai. Šis tavo argumentas privertė su tavimi sutikti. Aš pasiruošęs šįkart rizikuoti atidarydamas šią skardinė kartu su tavimi, tam, kad pasiekčiau saldu ir gardų jos turinį.
- Aleliuja!