Juk visko kartais būna, Adomuk.

Tebūnie tai mano dienoraštis. Mane vadina Adomu, o kas aš esu nežinau.  Lygiai kaip nežinau kas nulėmė mano atsiradimą ir tikrus ar šizofrenijos sukeltus įvykius.

Diena iš dienos vis galvojau apie gyvenimą. Mąsčiau, kad reiktų  pradėt užsimt sportu- užsirašyt į karate ar fechtavimosi treniruotes. Gal tada galėčiau pasigirti, kad moku ka-ra-te, ir visos panelės alptų (juk ne šiaip ką mokėčiau, o ka-ra-te! Raumenys ir rytų paslaptingumas). Kaip tik sėdėjau prilipęs prie kompiuretio ekrano ir skaitinėjau apie galimybes mokytis karate (puikiai supratau, kad karate nebus, bet aš juk mėgstu pasvajot) . Kaip ir kiekvienas tikras „laiko stūmėjas“ nusprendžiau padaryt pertraukėlę (visiškai nereikalingą, nes aš nieko nuo ko būtų galima persitraukti ir nedariau...). Ach, kava- sodraus aromato, juoda ir stipri . Man po ranka pakliuvo  (jo nelaimei) senas piešimo albumas, pripildytas piešinių- menkaverčių ir idiotiškų.

- Wow, Adomai. Kaip fantastiškai tu pieši. Aš tai visiškai lievai. Norėčiau piešt kaip tu.

Kaip jie visi mane nervindavo. Norėdavau jiems išrėkt:

- Užsikiškit, po velnių. Jūs taip sakot, nes nieko, absoliučiai nieko, nežinot apie meną. 

Idiotai.

Žinoma, niekada nieko net į tą temą nenuvemdavau. Dabar dėl to gailiuosi. Kaip ir dėl visko kas buvo.

Ech, spjaunu aš į tą kompą. Ką aš čia kaip koks kompiuterastas sėdžiu prie jo. Imu gitarą. Amol, 20 sekundžių intervalas, C, tas pats intervalas, E, vėl, D. Daugiau akordų nemoku. Gitaros derint irgi nemoku. Ir akordų jungt taip pat nemoku. Ir iš vis ką aš moku?

- Šūdą tu malt moki, Adomuk...

Gerai, nesvarbu. Tebūnie tai mano vidinis balsas (beje, labai teisus). Dedu gitarą. Išpilu kavą ant kilimo ir paleidžiu seriją riebių keiksmažodžių ir nežinia kam sunčiamų prakeiksmų. Na, va, šaunu, dabar šalia tušo, juodos arbatos ir trupučio degėsių (cigaretė nukrito) atsiras ir kavos dėmė. Jūs man tik nesakykit, kad jos išvalomos- aš jų valyt nemoku. Vadinasi neišvalomos.

Skamba Klaxons. Kokia ten daina? A, Gravity‘s Rainbow. Visiškai psichuojantys žodžiai. Bandžiau verst, bet net žodyne neradau. Beje, ne vienam žodyne ieškojau,  jūsų žiniai (jei kartais pamokslaut nutartumėtė) .

-Psichai, visi jūs psicai.

Garsiai ištartos mintys nieko gera nepranašauja. Jau kalbuosi su savim (lyg ir taip mažas psichas būčiau). Bet visi žmonės (kartu su manim) yra psichai. Totalūs.

Jau būnu beveik užmigęs (vėliau bus bloga, dieną miegu, žinau kad bus bloga), kai keistu kampu į mano nuo kompo išraudusias akis pasisukusios spintos durų veidrodžio kampe (sorry, negalėjau trumpiau) staigiai švysteli šešėlis. Labai staigiai. Na ką- pasivaideno. Bet žinokit, man, kaip psichui, vis tiek nejauku pasiradė. Net į Dievą kreipiaus.
- Seni, tai ‘ra, Dieve. Jei čia kas, tipo, blogo, tai saugok mane . Aš prašau..

(kodėl iškart prie religijos Adomukas eina?, jum gali kilti klausimas. Atsakymas – jis psichas, ir neseniai skaitė knygą apie pranašą ir jį gundantį velnią)
Supsichavau. Kūną surakino. Kažkoks keistas jausmas atsirado.
Oba!
Ir vėl jis. Tikrai! Tikrai!!! Šįkart  tikrai jį mačiau. Jis nebe kampe, zaraza, lėkė. Per vidurį.


Nuo to bijojau tik dar labiau. Sustingau, net pajudėti negalėjau.

- Adomai, tu juk vyras.  Tu negali bijoti.
- Adomai,  Adomai, Adomai, nejaugi bijai kažkokio daikto, kuris tau tikriausiai vistiek tik  pasivaideno? Nebūk myžnius .
- - Bijau. O jūs valinkit lauk iš mano galvos! Dieve, aš tuoj išprotėsiu. Jau kalbuos su savmi, aš visiškai išprotėsiu.
- - Nekišk čia Dievo, Adomai.
- Neaiškinkit, zarazos!

- Piktas. Ir Zazara vadina. Gal eikim prie reikalo.

Net neabejojau kad kažko apsiuosčiau,. Gal čia kompas kokias nuodingas mežiagas skiria. Ne, žinau-  tušas su juodąja arbata ant kilimo sureagavo ir dabar man haliucinacijois! Eureka!

Velniava, visteik savęs neįtikanu. O ką aš įtikinti galėčiau?. Aš juk suknistas psihas nieko pabaigt nesugebantis.

- Stokis.

-Neee!

Kaip mažas vaikas vedamas pas dantistą… Jėėrgau. Įsikibau į pagavę (apgailėtina), tiksliau įkniaubiau galvą į ją ir bandžiau atsisakyti bet kokios minties apie įvykius vykstančius (dabar jau vykusius) mano kambaryje.

- Pasitraukit, zarazos.
- Stokis.

Atsistojau. Po kūną nebelakstė šiurpuliukai.

- Kalusyk Adomai. Aš, na, kaip tau pasakyt, tavo anelas sargas. Ir klausyk. Šitaip nebegalima. Tu nieko nedarai. Tiksliau plauki pasroviui, Adomai, O kaip sakė Seneka –pasroviui plaukiančiam nėr palankaus vėjo.

-Tai ką aš daryt turėčiau?

-Priešinkis neišvengiamam. Tai yra likimui. Kovok su juo

- Jokūbas, grūmėsi su Dievu visą naktį, o ryte jis buvo palaimintas.

(ten aš pasakiau. Galit patikėt? Pirmas mano pasakytas protingas sakinys)

- Dievas nenugalimas Admomai, o jis su juo kovojo. Sarbu ne faktas, kad kad tu jo nenugali, o tai kad tu kovoji. Kovok su likimu ir būsu palaimintas. Tu būsi palaimintas, Adomai.

- Aš nemoku grumtis….

- Dievas tau suteiks progą su juo susikaut. Bet kovą turi paskelbti tu. Atrmink tai  Adomai.

Kitą dieną aš nušokau nuo tilto. Turbūt netaip supratau.


[iš serijos " Blevyzgos" ] [ Juk visko kartais būna ]