Medicine CO-LAGE (tęsinys 3)

Sąmonė ir sąvokos

…ji jau nesuprato - jaučia visą tai ar tik atsimena: kaip balti kristalai aštriomis briaunomis pjauna liežuvį, kaip numarina ryklę, prasigraužia ir susilieja su mėlynu krauju, ten juos apglėbia purpurinio aksomo pagalvėlės ir neša aukštyn… o rankos tokios milžniškai tvirtos spaudė šešiakampį pilvą, jame lyg skardinėje Castrol statinėje teliuškavosi gyvas sidabras, bet nuo to jis nebuvo sunkus, priešingai - guvus: kiekvienas atodūsis gimdė naują dar nepatirtą pojūtį, kaip ir tvinksnis akyse – naują kaleidoskopo vitražiuką; ląstelės sproginėjo, dauginosi, jungėsi, mezgė naujus organus, o šie vieningais impulsais veržėsi pro didelio žemadažnio garsiakalbio, įlydyto pilve-statinėje, diafragmą… ore kiekvieną naują garsą apipindavo dieninių lempų zyzesys, jį sukarpydavo ir skaisčiai žydru būgnu švilpesiu siųsdavo jai atgal. Jis toks geras, bet jis jau tyla.
- Ei, kodėl jūs taip darot, prašau, pagarsinkite. Gal man atsiklaupti prieš jus; gerai, aš atsiklaupsiu; matot? Ką dar jums turėčiu padaryti, jūs sušiktos kanopinės išperos, ką!? Prašau, tik neatimkit garso, aš būsiu gera, prašau, aš nenoriu, kad ji ateitų, aš noriu garso! – rydama paskutinį garso gurkšnį švokštė raitydamasi ant žemės.
Bet atsakymo nebuvo jokio, tik begarsis vakumas viena banga užklojo jos kūną. Oda tirpo, stuburas vijosi į kulinį ragą, o džiūstantys raumenys traukė kelius prie galvos. Ji dar norėjo prisidengti nuo tylos galvą, paslėpti ją delnuose, išsaugoti mėlynąją terpę joje. Tačiau jos pastangos atrodė juokingai: susirietusi į kamuoliuką, visa gleivėta, su stirančiais  kaulėtais pirštais ant neproporcingai didelės galvos – ji tapo tokia panaši į tą, šalia jos besimėtančią, raguoto embriono masę. Štai todėl ji ir nemėgdavo tų akimirkų, kai ateidavo Tyla.
Tyla ir neatėjo, nes visad buvo šalia. Tyla – toks buvo visažistės vardas, - kiek pastebėjau jai bedirbant aikštelėje, nebuvo stropuolė, tačiau be galo graži. Skaisčiame veide žibėjo ne pagal amžių klastingos žalios akys, nosytė buvo tiesiog grakšti, o sklindant jos švelniam juokui, nuo jos akinamai baltų dantų nušvisdavo ilgas paviljonas. Per vieną petį, lyg toga, permestas baltas audinys visuomet būdavo atviras ir dosnus žmogiškoms svajoms – neslėpė nei karališkai įdegusios odos, kvepėjusios sandalmedžiu ir šviežiu pienu, nei stangrių aikštingų spenelių, nei putlių motiniškų rankų. Ji, kaip visi jie, buvo tobula.
Bet ar yra tobulumui riba? Ne. Nes tobulumą įrėminančios sąvokas kuria netobulos sąmonės. Tai kaip galima svajoti apie tobulumo ribas, nesuvokiant sąmonės netobulumo. Net kai išmąstoma, kad visata ir amžinybė yra tobuliausios nesuvokiamumo sąvokos, sąmonė nuo to ne kiek netampa tobulesnė. Juk liftas net ir važinėdamas diena iš dienos, tarkime, tobulai tiesiais bėgiais, nuo to netampa tobulesnis. Jo tobulumas slypi ne tame – jis tobulas tik todėl, kad sustoja tame aukšte kuriame reikia, o sustoja jis tik todėl, kad mes paspaudžiame mygtuką. Taip ir žmonės, jei ne mes, tai net  neturėtų minties apie tobulumą. Ar ne taip, brolau? – sustabdytame žydrame lifte mintis dėliojo žilabarzdis. Buvo jis sveikai stambus, apsirėdęs pilku kostiumu. Priešais  jį stovėjo kiek jaunesnis, juodai apsirengęs jo broils, akys slėpęs po tamsiais akiniais. O šalia jų kojų sedėjo rotveileris, kuris pagal spalvą, galėjai spėti, priklausė tamsiajam.
- Ar tu taip ir ketini čia kyboti, nusiteikęs kalbėti tik apie tobulybę? Maniau, mes galutinai apsispręsime dėl jos ir iškart tai pranešime.
- Taip, šiandien mes būtinai prisiminsime Asklepijų ir jo draugus, - visiškai be jokio tono atsakė vyresnysis. Nuspaudė mygtuką su paverstu aštuonetu ir liftas šovė aukštyn. Jau po akimirkos atvėrė duris dar žydresniame nei jis pats aukšte, Žydra, kodėl gi ne, tobulo dangaus spalva. Vyriškiamas išėjus pirmiems, lifto durys grasinančiai truktelėjo, lyg ketindamos priverti nuo šviesos ir aukščio apsvaigusį šunį. Cerberis vikriai išsisuko ir viską supratęs tik bejėgiškai suurzgė pavymui į tolstantį barzdočių. Praėjus pusę koridoriaus vyresnysis kandžiai nusišipsojo ir vėl prabilo:
- Ar nebijai be šuns valdų palikti, juk turi ką saugoti?
- Nuo ko saugoti, manai, kas nors ketina iš ten sprukti atgal pas tave? – klausymu atsakė tamsusis.
Koridoriaus gale prasivėrė sunkios durys su auksiniais stilizuotais žaibais, kuriuo praeidamas lengavai perbraukė barzdočius ir jiedu užėjo, šuo supratingai pasiliko už durų.
- Tikiuosi, supranti, kodėl mes tai turime nuspresti netempdami laiko, -  atsilošęs odiniame krėsle lėtai kalbėjo vyraesnysis. Tuo metu brolis stovėjo prie didelio lango ir žvelgė tolyn, toliau nei galėjo matyti pro tankų dangoraižių mišką. Truputi pagalvojęs, lyg pravertęs atmintyje precedentines bylas su raktiniu žodžiu – asklepijus, tarė:
- Taip, tai tarp žemės ir dangaus, tiksliau tarp požemių ir dangaus. Pamenu gerai tavo įtūžį, kai tas nevykėlis dabitos sūnelis sumanė mus mulkinti, - ties paskutiniu žodžiu nusikvatojo tamsusis.
- Neprunkštauk, neužmiršai, tas dabita mano sūnus ir be to žmonės jį mylėjo labiau nei tave.
- Tu neteisingai mąstai; mylėti jie gali žemėje, o pas mane jie negali nieko, ir jiems nieko nereikia, nes jie jau yra niekas, o kam niekui mylėti kažką.
- Ten jie gal ir negali mylėti, tačiau kodėl jie tavęs taip nekenčia būdami mano žemėje. Kodėl jie taip bijo tavo karalystės, kodėl Asklepijus išdryso rūstinti mane, prikeldamas negyvuosius, kodėl dabar visi kaip pašėlę reanimuoja, klonuoja, dublikuoja, kodėl tokie kaip jis nori rasti gyvybę, kur jai net ne vieta būti. Gali neatsakyti, žinau ir pats.
- Aš ir žinau. Tai žemiška liga – pamišimas – sukelta sąmonės netobulumo. Jie juk negali būti tikri, kad baigę vienas kančias nepaklius į amžinąją. Dėl to jie taip ir bijo, bijo numirti anksčiau, bijo mumirti savo valia. Jie verčiau kentės sukandę dantis, nešios medines kojas, gers svetimą kraują, kvepuos netikru oru – bet nemirs. Jie tiki, kad jų dalis lieka gyventi jų ainiuose, todėl jie taip ir plėšosi visą gyvenimą. Vargšeliai, žinai man jų net gaila, jie nesuvokia, kad tik tapę nieku pateks į amžinybę.
- O aš juos pradedu suprasti, - kiek nuliūdusių balsu vyresnysys prabilo priėjęs prie lango.
- Manau, brolau, tai artėjančios amžinybės baimė užvaldė ir tave.
- Lengva tau kalbėti, kai nuolatos karaliavai tarp nieko, o aš... Mano akcijų kursas jau beveik ant nulio, tai reiškia, kad manimi jau beveik nieks netiki – tai nežinomybė man. Kaip nežino, kas bus po mirties taip ir mes, gyvųjų dievai, nežinome, kas bus po to, kai mumis jau nieks nebetikės. Aš žinau, nebuvo manęs - buvo kažkas, nebus manęs - bus vėlgi kažkas, kuom tikės žmogus, nes tikėti jam būtina. O ypač to reikia tiems, kurie žemėje gyvena iš tikėjimo. Ir jei nebūtų tikėjimo tavo karalyste, karmomis, pragaru ar šiaip likimu ir žmonės suvoktų, kur tikroji amžinybė, tai jie per greit priartėtų prie nieko. Tik augindamas baimę ar viltį jis kenčią ir neša kančiomis laimę kitiems. Amen; pasakytų tas hipis vaikysčias, sėdintis tėvo dešinėje, dar aukštesniame ir žydresniame dangoraižyje. O aš pasakysiu; ačiū tiems kitiems, kuriantiems tikėjimą, ir mes dievai turime būti dėkingi jiems: nesvarbu, kuriantiems religiją ar freskas po tiltais, filmus ar stilingas šukuosenas…

- STOP, baigiam! Tu idiote, kai aš sakiau improvizuoti, tai nereiškia laižyti man šikną! Ar tu manai, kad tokiems kaip aš reikia pagyrų iš senų pirdžių! – nors visuomet buvau suktas, tačiau toks tiesmukas „padlyzavimas” mane tiesiog bėsindavo.– Manau, tu vėl nori grįžti po savo stogu ir pardavinėti molines bobas ir gedimino pilis visokiems lenkams ir žydams. Galvoji, siurrealybes šou dievai būna tik barzdylos, kad ta manekėnė geriau už tave suvaidintų Dzeusą. O tu, Hade, geriau nueik pas logopedą ir išmok normalai šnekėt! – spjaudydamasis užbaigiau litaniją. Atsakymo  nebuvo jokio (aktorių profsąjungos buvo tik dėl akių). Operatoriai tuo metu net nemanė stabdyti, nes žinojo, kad mano pasisakymą bus galima įklijuoti prie kokios vakarinės šou dalies. Dėl to visai nepykau. Juk tokiam savimylai kaip aš, prie savo darbo prilipdyti alter ego buvo tikras malonumas. Gal kiek ir banaloka, tai jau kine daryta daugybė kartų: kiek jau buvo visokių filmų apie aktorius, režisierius ar tiesiog filmų filme apie filmo filmavimą filme, nuo neorealistų trilogijų iki mūsų studentų darbelių. O ką jau kalbėti apie tuos intertekstualus grafofilus rašytojus, kurie niekad nepraleidžia progos pridėlioti savo rašliavoje  maskuotų nuorodų į savo sumaltą gyvenimą. Tai kodėl negaliu aš. Sakysit, jau pabodo, neorginalu. Puiku, tada šis šou ne jums – galite jau stverti savo riebaluotais grėbliais pultus - vinčesterius ir spausti žalią ar raudoną knopkę, po ko iš ekrano išnirs užrašas – F... off (išjungta?).
- Tegul pradeda iš naujo, - pasakė „vežimėlis”. Jame sedėjo kažkokio bieso susuktas baltas skeletas. Tai buvo vykdantysis prodiuseris, nė minutei nepaliekantis aikštelės, nuolat stebintis, kad tokie, kaip aš nešvaistytų brangaus laiko. Šiaip, jis buvo neįkyrus ir kvepėjo gan maloniai – žalia arbata, bet klausyti jo visgi buvau priverstas, gal labiau iš gailesčio, kurį slėpdavau už akių kampučių. Todėl ilgiau netemdamas sudeklamavau įprastas komandas:
- Gerai, tas pats epizodas, kitas...
... ar turi tobulumas ribas? Ne, brolau! Jam negalioja jokios ribos. Nes tobulumo sąvoką kuria netobulos sąmonės! (jau drąsesniu balsu, nors ir pavargusiu veidu, brovėsi mūsų Dzeusas link absurdo filosofijos) Supranti, žmogus net ir išmąstęs...
- tel, lel, lell - sukvarkė telefonas. Jau maniau, kad sutraiškysiu tą vabalą už jo neatsakingą savivaldystę aikštelėje, bet pasisukęs pamačiau, kad skambina „vežimėliui”.  Todėl tik droviai, lyg mažas vaikas pirmąkart išvydęs apdegėlio raudoną demėtą veidą, nusukau akis į išsigandusius aktorius ir ranką parodžiau, kad baigtų. Kažkaip nesinorėjo matyti, kaip jis sustirusiomis plaštakomis traukia telefoną iš kišenės, kaip telefonas neišsilaikęs tarp išklerusių pirštų žlegterėjo žemėn ir toliau kvarkė. Pasilenkęs pro dešinį ratą jis bandė jį sužvejoti, bet nubukusi ranka nesiekė žemės. Dzeusas tuo metu nervingai spaudėliojo butaforinio lifto mygtukus, operatoriai irgi kažką maigė, fokusavo, zumino, likusieji taip pat buvau labai užsiėmę – niekas nenorėjo to matyti, o telefonas ir toliau rėkė. Jau ketinau stotis, bet „vežimėlis” tuo metu mikliai trūktelėjo, atsilošė pavojingu kampu ir jis sugraibė telefoną. Tiesiu nykščiu nuspaudė žalio ragelio mygtuką ir tiesia plaštaka prispaudė jį prie ausies. Tai buvo pergalė be sirgalių.
- Labas Vikute...