Žaisk, Reine, žaisk... (Merė ir aš 1d.15 pav.)

- Du dvigubus martinio, - paprašė bare nuobodžiaujančio ilgaplaukio.
- Bet juk tai nepadoru, - Reinė tęsė pradėtą pokalbį.
- Vadinasi, jums tai svetima?
- Nežinau. Keista.
- Ar gali būti taip, kad šis vakarėlis griauna jūsų įsitikinimus?
- Įsitikinimus? – greitai atkartojo, tada tiesiai atsisukusi, pasakė: – Visiškai ne. Neturiu jokių įsitikinimų. Rimtai.
- Žinoma, kad ne, - pritarė. – Tada labai gerai, - pagalvojęs sumurmėjo, - nes tai jums trukdytų.
- Trukdytų?.. Kas? Kažkur tie žodžiai jau girdėti…
- Nebūkite bjauri... Aš jumis labai žaviuosi. Norėčiau jūsų atlaidumo ir kantrybės.
- Vaikystėje augau be tėvų ir niekam neprivalėjau teisintis. Todėl ir jūs neverskite manęs to daryti. Aš jūsų net nepažįstu.
- Tebūnie kaip sakote. Jūs labai jautri.
- Tad štai kaip?.. – supykusi įsižeidė. -  Dabar klausykitės: man labai nemalonu, kad jūs, būdamas paprasčiausias niekas – nepažįstamas – drįstate kėsintis į mano asmenybę. Galvojate, kad turite tam ypatingą ir tik jums vienam žinomą teisę tai daryti?
- Jūsų akys kalba, mieloji, ne mano.
- Ką?..
- Ypač dabar, - nusišypsojo.
- Jei jos mokėtų kalbėti - užuot buvę jums tariamu mano sielos veidrodžiu - dabar taptų geriausiomis melagėmis.
- Savitai gražus pasiteisinimas, - nusleido Džulijenas.
Jos žodžiai, visiškai jį įtikino – Reinė jam atvira. To jam ir reikėjo, jos pasitikėjimo.
- Dar du dvigubus sauso martinio, - paprašė, - prašau paskubėti.

Administratorius mostelėjo pirštinėta ranka; pasukę kambario dešinėn, jie pastebėjo didelį žmonių susibūrimą. Susėdę kur papuola visi kažką stebėjo.
-  Jūs nieko apie mane nežinote, ir jei trokštate būti mano draugu...
– Noriu labiau už viską, - nusišypsojo jai ir užsivertė vienakoję stiklinaitę. – Noriu, jei dar nesu juom tapęs. O įžeisti tikrai nesitikėjau, man tai - nebūdinga.
- Oho!.. Ar toks jūsų atsiprašymas?
-  Taigi.
- Na ir nustebinote mane!.. - nusijuokė jam.
Su deginančiu gėrimu nulydėjo ir muzikos garsai; šviesios spalvos, regis sugrįžo ant sienų, pajuto šaltos geležies skonį lūpose.
Žiūrėdama į susigrūdusią pusę, staiga atsistojo ir pajudėjo į priekį. Supratusi, ji prasiyrė ir abstulbusi, nustėro - keistai sustingusi stebėjo kaip priešais mylisi sulipę kūnai; moteris baltomis kojomis, apglėbusi vyro kietą liemenį, spraudėsi jo artyn, supuodama klubais dejavo, jis čiulpė jos atsikišusias krūtis. Ilgi gyvačių liežuviai pynėsi pravirose seilėtose burnose, regis, kažkur giliai begėdiškai  nudilgindami, sugėlė jos raudonus spenelius, nušliaužė per švelnų kaklą.
Netikėtas geidulys nuspalvino kylančią vaivorykštę. Praeities abejonių puokštė - tapo gerklėje sušilusiu saldaus martinio gurkšniu.
Reinė suvokė - tapusi šio vakaro dalelyte.
Koks nuogas pasitenkinimas, pražūtingas pūvantis meilės vaisius – erotinis reginys -  tarp svetimų žmonių, šią akimirką tapo ja, pradėtos nuodėmės liūdininke, stebėtoja.
Ar tokia aistra, galėtų virsti banalia, nuvlkiota neištikimybės tragedija?.. 
Jei, ji, sušuktų, - prakeikti gyvuliai! Ar saldžiai dabar jaučiatės? Ko siekiate?..  Sutrypti žmogišką kuklumą? Paniekinti meilės vertę - ar išlaisvinti nepažabotų instinktų proveržį?
Ar jums tai po galais, šūdiškai reikalinga gyvybei?.. 
Pajuto krūtimis virpančias bičių medaus pėdelės – lyg būtų mirusi dėl šito jausmo, kuris ją atplėšė nuo žemės su visa širdim, išmetė į beribį sūrų vandenyną, banguojantį stangriomis šlaunimis, tekantį nepatyrusiu kūnu…
Kas ta, malonumo akimirka?
O kas, ji tokia, po galais, kad teistų? Kas ji tokia - kad pati nesugeba atsispirti pagundai?
Juk tai, mažų mažiausiai taip paprasta!
Niekas negali priversti klysti, niekas negali uždrausti ieškoti teisingo kelio.

-  Žmogaus prigimtis baisi, - tarė ją iki šiolei stebėjęs Džulijenas. - Spardykis jai kiek nori, vieną kartą ji apsireikš ir negailestingai tave supančios.
-  Tokiu atveju, pasikeis ir požiūris į supančią aplinką, - pabaigė.
- Nejaugi, dėl to jaudinatės? O gal priežastis kita?
- Vengiu, - pasistiebė ant pirštų galų, kad geriau viską matytų pro minią stebinčiųjų. – Daugelio įsitikinimu  – viešai eksponuoti savo didžiausią intymumo akimirką yra smerktina. Mane tai domina, žavi, bet turbūt negalėčiau peržengti šio tariamo slenksčio.
- Nebūkite tokia tikra. Viduje gali griaudėti vulkanas, o išorėj – nė ženklo.
- Dabar sutinkate su mano akių fenomenu? Akys nebūtinai sako tiesą, – prisiminusi linkmai nusijuokė, tai buvo, velniai rautų geras pastebėjimas, pagalvojo.
- Matote, jūsų atvejis ypatingas, – su ja nusijuokė lyg ereliška nosimi vyriškis, - kaip norite! Šį kartą jūs nugalėjote!
- Originalu, ir visiškai nepakartojama!
Jinai prisiminė Marką - jis toks panašus į Džulijeną, tik, kažin ar sumotų ką dabar atsakyti. Jos veidas pasikeitė.
- Dar martinio? - paklausė praeidamas su padėklu pavadėjas ir rausvo dūmo skystalas pripildė jų taureles rankose.
-  Ar jūs norėtumėte būti tos merginos vietoje?.. – pasilenkęs sušnibždėjo.
- Kaip drįstate?..
- Manau, kad klausimas paprastas...
- Tai gerai: prašom. Norėčiau! Bet vargu, ar man nuskils tokia laimė. Tai per daug gyvuliška.
- Mėgautis savo gyvuliškumu, - jis ištarė tą žodį, kuris viską apibendrino, - yra daugiau nei žmogiška.

- Taip - iš vienos pusės, tai nekeičia erotiškumo. Bet iš kitos - ar toks, seksualinis nukrypimas, nepakenks tolimesniam mūsų visuomenės vystymuisi?
- Reine, pagalvokite, o ką jau mūsų praeities nuostatos iššaukė šiai dienai? Ar gali būti daugiau?
- Šiai dienai?
Ji suprato, kad beviltiškai pralamės, jei dar stengsis toliau smūgiuoti.
Ir pati yra kalbėjusi su Marku apie kitą porą, svajojusi apie tai, ką mato priešais save - juk dar visai dar nesenai, ji šitaip to norėjo! Tad šito raundo nelaimės. Kas jai dabar pasidarė?

Reine, žaisk, žaisk, imk, turėk, laikyk…

Daugiau tokių progų -  paragauti skirtingos gyvenimo filosofijos, pasismaginti tarp skirtingų vyrų, dalinantis jais su kitomis prisirpusiomis ta pačia aistra moterimis, Reine, atsimink, NEBUS...
- Tu atėjai čia surinkti savo tūzų, - lyg pritardamas tęsė, - esi karščiausia šio vakaro lošėja –  lošk.
Apsivilk eros rūbais, iščiulpk tau paskutinius duotus kraujo lašus: niekas sužinos!.. Vėliau tai ištrinsi iš atminties, nubrauksi lyg trupinius nuo stalo ir liksi be skolų... pergalė bus tavo!

bus tęsinys