Visai temstant, staiga viską aplinkui užliejo ryški, geltona šviesa. Pro langą pamatėme
nuostabiausią saulėlydį. Saulė nusitiesė per visą horizontą šviesią visokių spalvų juostą, dalindama dangų i dvi dalis.
JI nutiese taką ir iki mano širdies. Šią akimirką norėjau pabūti viena . Saulė šildė, švietė, viliojo savo paslaptimi ir didybe.
Buvo taip nežemiška, jog pamaniau, kad norečiau, kai ateis laikas, kad mano siela iškeliautų tuo šviesiu taku ir amžinai
pasiliktų tokiame puikiame saulėlydyje. Kol svajojau, saulė nugrimzdo i bedugnę, o baltoji juosta dar ilgai švietė tamsiame danguje.