Ir nuo tada šaukiu „aš“, o ne „mes“.

O Tu negalvok, kad esu vienišas.
Mano tik delnai tušti.
Negalvok, kad dar jaučiu.
Aš išmokau nebelaukti.

Pameni žadėjau, kad Ją pamiršiu, kad nenuleisiu akių kai į Ją žiūrėsiu, kad visada eisiu iškelta galvą?
Aš pažadų nelaužau.
Tikrai einu aukštai pakelta galva ir žiūrėdamas jai tiesiai į akis.
Bet...
Dar nepamiršau.
Ir manau niekad nepamiršiu.
Bet žmonės!
Man dabar tikrai lengviau!
Drugeliai jau išskrido, o ir keliai nebelinksta kai pamatau Ją.
Viskas?
Pasaka baigės ir meilės nebėra?
Na taip, pasaka baigės, bet meilė yra.
Nenoriu meluoti sau, nei kitiems.
Aš dar myliu.

Žinau ilgai dar nieko neįsileisiu į vidų.
Žaizdos beveik baigia gyti, bet randai liks.
O jų nieks nepanaikins.
Nei aš, nei laikas, nei kas kitas.

Žinai, nemėgstų vakarų.
Nes tada vėl užplūsta netikėtas ilgesys.
Nes tik vakarais vis dar pagaunu save galvojantį apie Tave.
Tada, kažkur širdyje prisimenu Tavo kvapą ir suvokiu, jog būtent taip kvepia meilė.
Tada, prisimenu Tavo veidą, Tavo besišypsantį veidą.
Tu juk niekada neliūdėjai, o ir man liūdėt neleidai.
Ir vėl vakaras, ir vėl ilgesys, ir vėl tas sumautas jausmas!
Nuo dabar pradėsiu nekęst vakarų.

Bet jūs negalvokit, kad aš nelaimingas, dar ir kaip laimingas.
Tiesiog tas trūkumas kažko, kažko šilto ir paprasto baigia nužudyti.
Bet aš juk stiprus, išgyvensiu.

O dabar paskutinį kartą sakau tau ačiū.
Ačiū Tau už viską, už tą jausmą.
Kad išmokei pamilti ir branginti.
Ilgėtis ir nuoširdžiai šypsotis.
Atverti širdį ir tyliai išeiti...

Kad ir kur dabar esi - aš Tau dėkingas.
Kad ir ką dabar veiki - buvau laimingas.