Kryžkelė

Nekenčiu jausmų.
Nekenčiu meilės.
Nekenčiu laimės.

Dažnai susimąstau, jog norėčiau nieko nejausti. Taip aš galėčiau atsipalaiduoti ir pasinerti į nežinomybę. Norėčiau nejausti atsakomybės ir tiesiog leisti sau tekėti viena vaga...

Taip aš sakiau anksčiau.

Buvau naivus. Nebuvau kvailas, tačiau toks jau aš. Puolu stačia galvą į kraštutinumus. Liūdna tuo tikėti, tačiau per ilgai save tikinau, per ilgai siekiau savo užsibrėžto tikslo ir sugebėjau jį įgyvendinti. Gaila, dabar jaučiuosi nepilnavertis.

Dar visai neseniai, aš buvau vaikas. Vaikas žaidžiantis suaugusį. Aš nedariau nieko, ko negalima būtų tikėtis, aš elgiausi stereotipiškai. Buvau paprastas ir nuspėjamas. Buvo ir ji. Mano saulė, oras ir žemė. Aš mylėjau ją visa savo esybę ir kartais susimąstau ar dabar nemyliu. Aš skrajojau padebesiais, kartu su ja, be jos, su kitomis... Mylėjau tik ją. Tačiau paskui ji mane įskaudino. Tai blogas jausmas. Nelinkėčiau jo patirti net mano baisiausiam priešui. Keista, tačiau mylėti aš jos nenustojau. Laukiau jos, pykau ant jos, jaučiau jai neapykanta, tačiau žinojau, kad nepaisant to, kokia ji yra, aš ją myliu. Tai pakišo man koją... Kartą nusprendžiau, kad aš esu bejausmis. Nusprendžiau, kad man nebereikia jausmų, galiu gyventi be jų. Maniau, kad jie suteikia man tik skausmą. Taip ir buvo... Gaila, aš sugebėjau atsikratyti visų savo jausmų, netgi pykčio, kurio manyje dar buvo likę. Aš vaikčiojau kaip zombis, gyvenau tam, kad egzistuočiau, nebedariau nieko, nebenorėjau nieko. Juk sakiau, kad esu linkęs į kraštutinumus. Buvo keista, kai tu susižavėjai manimi. Išvis, keista, kad manimi galima žavėtis. Nors žinoma, tu nežinojai, koks aš viduje. Matei tik mano lėliška išvaizdą ir gražią, tačiau bejausmę šypseną. Juk pati man taip sakei... Tu metus žadinai manyje jausmus. Buvo keista. Nieko tau nejaučiau. Žinojau, kad tu beveik ideali, tačiau buvau prisiekęs sau, daugiau nejausti meilės. Taip ir dariau. Nejaučiau meilės. Tačiau paskui viskas pasikeitė. Staiga tu dingai. Nežinojau kur, nežinojau kodėl. Tik vieną dieną tavęs nebepamačiau. Jaučiau, kad nutiko kažkas blogo. Pradėjau jaudintis dėl tavęs. Gaila, kad tau šito iki šiol nepasakiau. Tu gali manyti, kad aš bejausmis. Paskui tu vėl atsiradai. Sužinojau, kad vos nemirei. Ir aš neperdedu, juk jei jis būtų tau duręs 0, 5 cm dešiniau, būtum negyva. Tačiau taip nenutiko. Ačiū Dievui. Tada tu buvai nereali. Tokia kitokia, tokia miela... Tu manyje sužadinai jausmus. Aš tau dėkoju už tai, tačiau aš padariau didžiulę klaidą. Įsimylėjau tave, tačiau būtent dėl to, pradėjau tavęs nekęsti. Buvo laikas, kai negalėjau pažiūrėti tau į akis. Tu vis klausdavai kodėl, o aš nežinojau nei ką tau pasakyti, nes sakyti tiesą būtų buvę kvaila. Aš tiesiog tylėdavau, meluodavau... O tu tikėdavai manimi kaip ir visi kiti tikėjo. Aš negalėjau apgauti tik savęs pačio. Nors nenorėjau tavęs mylėti, tau demonstravau, kaip tu man nerūpi, tačiau negalėjau tau atsispirti. Mes bučiavomes, meilinomės vienas kitam. Aš jaučiau kažką neapsakomo, tačiau tai nebuvo viskas, ką aš galėjau tau jausti. Aš vis pykdavau ant tavęs ir viskas dėl jausmų. Nekenčiau jausmų. Bandžiau slopinti juos. Tai man sunkiai sekėsi. Paskui pajutau, kad tu tolsti nuo manęs. Supratau tave. Tavo vietoje aš ir pats būčiau tolęs. Tik man buvo skaudu.

Nekenčiau pats savęs, dėl savo nusistatymų... Nekenčiu savęs, kad skaudinau tave... Dabar nebeskaudinu. Man pati taip sakei, aš susiėmiau ir pradėjau tau rodyti savo meilę, tačiau tu dar nežinai, kad tai ką tau rodau, prieštarauja man. Aš žinau, kad šiandien aš nekenčiu tavęs, žinau, kad jei pamatyčiau tave, negalėčiau tau atsispirti. Aš stoviu kryžkelėje, tarp meilės ir aistros. Jaučiu tau aistrą, o meilę nuslopinau net neprasidėjusią. Manau, kad būtent dėl to, aš esu nepilnavertis ir todėl, noriu visiems patarti. Tik nesigėdikite savo jausmų, nes tai jums atneš daug daugiau skausmo nei laimės...