Bedugnė

Artėja atsisveikinimas. Jis neišvengiamas. Turiu prie jo save pripratinti. Kad vėliau labai neskaudetų. Kad ramiai galėčiau pamąstyti apie tai, ką mes kalbėjomės. Apie žodžius. Tokius, kokių niekas kitas
man nekalbėjo . Ne apie meilę ir ne apie jausmus. Apie gyvenimą. Laiko vertę. Kartą sakei, kad gyvenime viską pasirenkame patys, kad ir kaip sunku būtų. Kad kankina nemigos naktys iki ryto, kad galybė neišspręstų problemų Kitą kartą tarei, kad tai daro su tavim pats gyvenimas. ----Bet  juk  sakei, kad viska renkiesi pats? ---Tai ne aš sakiau, tai mano  lūpomis kalbėjo angelas, o gal velnias . ----Gal mes neatsakingi uz savo veiksmus? ------Masčiau aš--. ----Ne, ne tai. Mūsų sielos mums nepriklauso.... Ir manęs jau nebėra---------tyliai ištarei ir išejai. ----Esi  ir dar kaip esi ---bandžiau prieštarauti, bet žinojau, kad tavęs jau nėra man, kad tai atsisveikinimo įžanga. Tai kas vyksta su mumis -daro pats gyvenimas. Mes kalbame ir elgiamės taip, tarsi tarp mūsų  būtų bedugnė, kurios neįmanoma peršokti. Bedugnė, kurią pastatė tarp mūsų gyvenimas. Ir i ją įkristi bijome abu. Todėl  ir artėja atsisveikinimas....