Žinia

Ji tebestovėjo. Rankos lietė šaltą plastmasinį telefono ragelį ir tai tebuvo vienintelis jutimas šią akimirką. Vieniša ir šiek tiek sumišusi ašara nuriedėjo skruostu. Keista, bet kitos nepasekė jos pavyzdžiu...
    Ji grįžo prie kompiuterio. Monitorius mirgėjo nuo raidžių ir visokių simbolių, turintiems fantaziją primenančių šypsenas. Virtualioje erdvėjo vystėsi toks pat lengvas flirtas, kaip ir prieš tas penkias minutes. Gal ne penkias, bet ilgiau Ji ten stovėjo... Tai neturėjo reikšmės. Perskaičiuosi lėkštus kybernautų atsiliepimus apie Eurovizijos rezultatus parašė neprasmingą ir tariamai šmaikštų komentarą. Juk reikėjo pasirodyti, kad tebedalyvauji pokalbyje... Kažkas į komentarą atsakė simboline šypsena, tačiau ši nepradžiugino Jos. Rankos lengvai tirtėjo, o mintyse sukosi  tie seselės žodžiu „Mirė“ užstrigusi plokštelė.
  Reikia pranešti kitiems. Žinojo, kad reikia, bet nežinojo kaip. Atidėliojo ir stebėjo kaip tiksi ant sienos kabantis laikrodis.  Protas to nesuvokė, kaip galės lūpos ištarti? Nutarė pasipraktikuoti. Atsidariusi „Word‘ą“ kelis kartus parašė nelemtą sakinį. Parašyti nebuvo sunku, vadinasi pirštai jau susitaikę su tuo. Parašiusi pabandė perskaityti. Ties pirmu žodžiu užsikirto. Suvilgė liežuviu lūpas ir pabandė antrąkart. Iššnabždėjo. Susikaupė. Trečiasis bandymas pavyko puikiai. Lūpos, liežuvis,  gerklė, diafragma ir visi kiti kalbėjimui reikalingi organai taip pat jau susitaikė su žinia.
Ji atsistojo. Nervingu žingsniu nuėjusi prie telefono paėmė ragelį. Šalta plastmasė buvo nemaloniai pažįstama. Jai rodėsi, kad „pyyyyp“ skubino ir spaudė Ją. Giliai įkvėpė ir surinko numerį.
- Alio?, - pasigirdo guvus balsas ragelyje. Tačiau balsas, apart kūkčiojimo, nieko neišgirdo...