Kai liūdna...

Kai aš liūdžiu, tai medžiai palei žemę linksta,
Ir man pačiam taip norisi prie žemės prisiglaust,
Saldžiai apsikabinus palengva užmigti
Ir nepabusti...

Ir kai verkiu, dangus labiau apniukęs neatrodo,
Net siaučiant vėtroms, net liūtims...
Ir netikiu, kad vėl nuo žemės purvo atsikėlęs
Neberagausiu purvo skonio...

Ir net dangus toks visad nuostabus nebevilioja,
Kai tiktai sapnuose tave matyt galiu,
tik sapnuose... sapnuoju...