---

mes pra silenkiam – 
aš būnu čia pavasariais
o tu rytais
ir tylim, sėdime kartu, užsikaičiam arbatos
iš mėlyno it kraujas gegužės dangaus
po saują įberiame vyšnių žiedlapių
ir žibančio ugnim aitraus saldumo
tu klausi ar bijau tamsos
ir gaila – nematai kaip nusišypsau

nesutelpam mintim ir sielom
šilkai nebesulaiko mūsų
išsprūstame iš laiko rėmų
ir ilgimės šių išsakytų vakarų
kai ūkčioja rūkai, saldumas gyslomis
o upė leidžiasi į saulę:
vandens paviršius tvirtas, siuvinėtas
miražais, laumžirgiais, artumo kuždesiais
nors niekas niekada nebuvo pažadėta
ugninės gijos driekiasi
mes pasiliekam
nebeišdrįstam į viens kitą pažiūrėt
suaugam nugarom,
suaugam rankom
ant žemės dūstančios užmingam:
o laimė vis dėlto
mums buvo ištesėta.