vasaruška

ecka su vycka mane pakvietė i vakaruška, todėl nusipirkau nauju skareli. buvo tamsu ir lietinga o iš visų tamsiausių kampų švytėjo po baisų trikampį: pora piktų akių ir smilkstanti burnoje cigaretė. aš ėjau iš skarelių parduotuvės kai kažkur apačioje (mano ūgis du metrai trisdešimt šeši centimetrai) išgirdau čigonišką akcentą su slaviškomis priemaišomis ir įgimtu lenkui asmenines erdvės lauko nejautimu. Taip- nelabasis stovėjo nuo manes 9 milimetrų atstumu. Bet nesismulkinkime, juk nenoriu, kad mano paskaita truktų ilgai. Tai štai ką tas dvarniaška man pasakė (vis dėl to lietuviškai):
-Graži skareli. Nauju? - Aš pasilenkiau, kad įžiūrėčiau mažajį estetą, aiškiai turintį modeliuotojos gyslelę. Nespėjus įžiūrėti veido (aš lėtai mąstau) gavau siaubingą smūgį į veidą. Spėjau pamatyti tik mažą, juodą, rankelę. Nesuprantu, kodėl visokie žiurkiūkščiai artinasi link mano karališko stoto, lenda ir aiškina. Bet - ne bėda. Vidinėj STORO DŽINSINIO ŠVARKO KIŠENĖJ visada nešiojuosi šmaikščią vytį ir galiu greit Pinčiuką iš nykštuko išvaryti. Kaip tariau- taip padariau. Vanoju vanoju vanoju vanoju ir GALO NEMATAU. Žiūriu žmogelis jau visai kečupu paplūdęs. Tada išsitraukiu gabaluką marlės (vietoj nosinių išsišnypšt puikiausias variantas!), suvystau tą žmogelį, kaip kūdikėlį ir varau į vakarušką su juo ant rankų, gaila gi palikt, šitaip sumaitotą. Pakeliui visai įsišnekėjom, prisiminėm gerus „Šou bulvaro“
laikus, net ir po porą gyva klasika tapusio Zakarausko anekdotų išstenėjom. Žodžiu, tikrai susidraugavom. Jo vardas buvo Donaldas. Kai  mes nuėjom pas Ecką ir Vycką, jis man atkeršijo už susidorojimą su juo ir susidorojo su mano skareli. Jis suėdė ją, kaip sušiktas galvijas, užsikąsdamas bulkute. Ecka, pamatęs, kad naujokas mane skriaudžia, įmetėjį į savo bagažinę ir išsivežė, man nepasakęs kur važiuoja ir ką ruošiasi padaryti suvystytam, bejėgiui, kruvinam Donaldui, aplipusiam skareli skutais. Girdėjau ataidintį riksmą nuo Vilnelės pusės, tačiau nemanau, kad Ecka būtų padaręs ką nors blogo vargšui Donaldui. Nu ką- kai to klinikinio nebeliko, grįžus Eckai mes sudaužėm bokalais dar garsiau ir buvo nebloga vakaruškos kulminacija- Vycka apsivėmė.