Medžių šešėliai ant šalto grindinio,
Mano kaukšėjimai sekmadienio tiltais,
Kaip mažo vaiko nevaikiškos viltys-
Šį vakarą liudną tyliai pradingti.
Gal tai žaidimas su sąmone savo...
Labai nelinksmas vėrimas smaragdų:
Ant adatų ašarų siulu pirštais,
Kurie nuo gėrio ilgesio virpa.
Nieko nenoriu - tik tau rašyti.
Nors ir ant lango aplyto...
Lėtom mintim, kurios kyla
Po sapno šito...
Žiedlapiais vasaros dėlioju žodį,
Kurio nepamenu – ištarti noriu.
Žinau, kad meluoji, aš viską priėmu,
Nors nežinau, kur padėti,
Tiesa, ką vadiname...
Spaudau klavišą, žinia neišsisiunčia.
Todėl mes šį kartą, tau nežinant, išsiskiriame.
Kaip medžių šešėliai muo didelio vėjo,
Kaip gabalėliai smaragdo vėrinio,
Kaip tu ir aš, kaip visada skiriamės,
Kaip visada tavęs neprisimenu.