Rožė ir kraujas (Antra dalis)

Po septyniolikos metų, Valakija

Buvo vėlus vakaras, o didžiuliuose rūmuose dar nebuvo užgesusios visos žvakės. Vieme dideliame lange galėjai įžvelgti vos rusenančią švieselę. Tame kambaryje vaikščiojo jauna mergina ir skaitė knygą. Ji buvo labai įsijautusi, kad net nepastebėjo, kai į vidų įžengė sena moteriškė. Ji nusišypsojo jai ir tarė švelniu balsu:
- Panele Elizabet jūs dar nemiegate? Negaliu tuo patikėti... Ką pasakys jūsų tėvas, kai tai sužinos?
- Na tėtis nesužinos, jei tu jam nepasakysi, aukle, - kuo ramiausiai atsakė mergina. Ji nusišypsojo senutei ir tada priėjusi ją apkabino. - Tai nepasakysi tėčiui?
Senoji moteris pažiūrėjo į mergina keistu žvilgsniu ir po to nusišypsojo.
- Na gerai, aš jūsų tėvui nieko nesakysiu, bet jūs tuoj pat turite eiti miegoti.
Mergina padėjo knygą ant staliuko ir nuėjo į savo lovą.
- Labos nakties, aukle.
- Ir tau labos nakties, mano mergaite, - atsisveikino auklė.
Senoji išėjo ir tada mergina užmigo, bet susapnavo košmarą. Jis buvo toks tikroviškas ir netgi kraupus. Jame mergina regėjo kažkokius keistus padarus, kurių akyse ji regėjo pilnus pašaipos žvilgsnius. Elizabet girdėjo kažkokius keistus garsus ar sakinius ir staiga atsibudo. Buvo rytas.
- Ar tai buvo tik sapnas? - pati savęs paklausė mergina ir tada vėl krito į lovą užmigdama besapniu miegu. 

Praėjo kelios dienos. Viskas buvo gerai ir Elabet nebeprisiminė to kraupaus sapno. Dabar ji vaikščiojo kartu su savo motina po sodą bei kalbėjosi apie namų ūkį, kai ten pasirodė tėvas, grafas De Liumnė. Jis priėjo prie dviejų savo gyvenimo moterų ir jas pabučiavo į skruostus ir po to visi trys atsisėdo ant vieno suoliuko ir tada prašneko:
- Mano mielosios, kaip jau žinote mes esame labai gerbiama šeima visoje Rumunijoje ir todėl esame kviečiami į Transilvanijos apylinkes susipažinti su kitomis taipogi galingomis bei garsiomis šeimomis...
- Ką tuo nori mums, pasakyti brangusis? - paklausė grafienė De Liumnė.
- O gi tai mano brangioji, kad mes išvykstame gyventi į Transilvaniją. Žinau, kad tau tas kraštas nelabai patinka, bet taip yra geriau. Ten bus daugiau pramogų, žmonių ir žinoma, ten bus Elizabet daugizu galimybių susirasti sau būsimą vyrą.
Grafienė išgirdusi paskutinį argumentą labiau sukluso ir tada atsakė:
- Žinai, gal tu ir teisus. Juk tu, Elizabet, jau esu subrendusi ir pats laikas apie tai būtų pagalvoti. Nealėsi juk visą gyvenimą skaityti ištisai knygų.
Mergina norėjo paprieštarauti, kad ji ne tik skaito, bet suprato, kad su motina geriau neiginčyti ir todėl atsisuko į tėvą ir paklausė:
- Kada mes iškeliaujame?
- Rytoj iš pačio ryto, todėl tarnams jau liepiau sukrauti daiktus, - atsakė grafas ir tęsė toliau:
- Aš jau nužiūrėjau vieną dvarą, kuris stovi netoliese esančio miestelio. Mane patikino, kad jame nesivaidena ir tikrai nesilanko vampyrai...
- Vampyrai? - netikėtai paklausė Elizabet. - Nemaniau... kad ten jų galėtų būti...
- Jų ten tikrai yra, - liūdnu balsu pasakė moteris, - bet tu nesijaudink, mano mergaite. Tau nieko nenutiks... Prižadu tau šitai.
- Aš nebijau, mama, tik maniau, kad jie - mitas... - sukuždėjo mergina.
- Ne mitas, - pritarė grafas, - ir todėl noriu, kad visados nešiotumeisi šitai.
Jis padavė kažką merginai į rankas. Ji pažiūrėjo. tai buvo sidabrinis durklas. Ji jautė jo svorį, bet jis Elizabet patiko. Ji nedrąsiai palietė jo ašmenis.
- Šis durklas tau laisvai gali padėti. Turėk jį, nes jis priklauso tau, - pasakė grafas.