Svajonių tęsinys

Trečioji svajonė – minčių iliuzija

Monika likusias dienas nuo Šv. Kalėdų iki Naujųjų metų  girdėjo tylią melodiją, kurią šaltomis gruodžio naktimis griežė  Kupriukas, ne jis kasnakt nestovėdavo prie lango, negrodavo tylios nakties serenados, tik Monikos sąmonėje naktimis skambėdavo smuiko garsai. Visi  kažkur skuba, lekia o ji vieniša, pamiršta tik su tylia širdyje melodija vaikšto ramiomis miestelio gatvėmis. Ne ji nežino, kur jos laimė, kur jos gyvenimo prasmė, ji vis paėmusi plunksnakotį  rašo, braižo trina ir vėl iš pradžių. Vai kodėl Dieve aš viena, kodėl nėra šalia draugų, kurie norėtų šaltą tylų vakarą mėnesienoje išgirsti mielą Kupriuko griežiamą melodiją, kuriems nerūpėtų kitos Europos šalys, turtas, meilė, šampanas gražūs rūbai ir  kita... Kad galėtų tylų gruodžio vakarą vienišas keleivis užsukti ir pasėdėti prie lango, žvelgti į ten iš kur mes atėjome į šią šaltą ir vargingą žemę, kad kartu galėtume sukalbėti Rožinio paslaptis, paskaityti Bibliją ir klausytis tylios ramios Kupriuko griežiamos melodijos. Ne, aš negaliu šito reikalauti, Dieve, vadinasi Tu taip nori, kad aš viena. Ne neviena su manim gyvena mano atžalos, viena kažką  kuria, vaikšto toli tik mintimis galiu ją pasiekti, kita su tavim, Kupreli savo svajonėse virkdo smuikelį. O aš tik širdimi viena stebėčiau, kaip Tavo platybėse mirga tūkstančiai žvaigždžių. O jų nušviestu keliu keliauja meilė ir gėris Kupriuko pavidalu. 
        Taip Monika mąstydama pastebėjo danguje mažą juodą šešėlį, ji vis žvelgė į tą artėjantį stebuklą, ne man vaidenasi ji vis galvojo Monika, tik staiga ji pagalvojo ne aš negaliu liūdėti ir laukti kad  kas nors man viską atneštų, mane pralinksmintų, ne, Dieve, ne. Dėkoju Tau, kad Tu gali man pagelbėti, kad mano mintys būtų prasmingos, kad kiekvienas mano žingsnis taip pat būtų įamžintas. Na ačiū Tau, už žvaigždes, už margą pasaulį ir už mano svajonėse atsiradusį mano vaikystės prisiminimą mažąjį, gerąjį ir ištvermingąjį Kupriuką. Čia mano visas gyvenimas ir aš sėdama ir barbendama kompiuterio klavišus galiu keliauti savo svajonių labirintais, o mano kelyje lydės mane rami ir gera kaimo muzikanto Kupriuko melodija. Ne ji skamba šiandien mano mažos atžalos rankose, bet vaikystės prisiminimuose jis vargšas einantis su smuikeliu ant nugaros o pečius slegia didžiulis kalnas, jo paties vargo ir sunkių išgyvenimų „kalnas‘‘.
Tik staiga aš vėl žvelgiu į giedrą ir tamsoje mirgantį žvaigždėtą dangų, ten Tavo valdos, Tavo labirintai Tavo gyvenimas, o čia šalta, nejauku ir liūdna, jau daugelis metų kaip aš tik liūdesyje, o Tu man mintyse, bet Monika išgirdusi tylią melodiją paėmusi užrašė kelias eilutes:
Žvaigždė šiąnakt kalbėjo,
Jos niekas negirdėjo,
Ji ėjo, ėjo ir liūdėjo,
Skambi  melodija širdyje skambėjo.
Tik ta žvaigždė viena regėjo, kaip ji ėjo
Ėjo ji laukais viena su balta lino skarele.
Laukais link juodo, juodo miško,
Ir liko šaltyje viena, su skarele iš lino.
Žvaigždė mirgėjo, rodė kelią ji tikėjo
Nueis, sustos ir pasakys: – gražu,
Bet ėjo ji liūdna ir  potėrį kalbėjo,
Atleiski, Viešpatie – žvaigždė to negirdėjo.
Ėjo, stovėjo, mynė pėdas baltame sniege,
Sunėrusi rankas kažką murmėjo,
O žvaigždės jai  mirgėjo ir kalbėjo:
Gyventi privalai tik šito Tu jau nežinai.
Staiga išgirdusi Kupriuko tylią dainą
Širdis krūtinėje virpėjo, melodiją girdėjo.
Skambioje melodijoje šoko žvaigždės, snaigių sūkuriai klojo baltą kelią, tik ji liūdna ir susimąsčiusi stovėjo ir į žvaigždes žiūrėjo, o žiūrėdama matė savo pirmąją meilę po liepomis mažoje trobelėje, kaip jie kaimo vaikai kalba, žaidžia, pešasi ir šoka, tik jau ji negali įžvelgti kas ten koks jos draugas, kuris paėmęs jos gležnutę ranką išsivedė į lauką, o ten, kaip čia mirga žvaigždės ir toks begalinis šaltis. Monika jaučia, kaip pasilenkęs jis nori ją apkabinti ir pabučiuoti, ne Monika užsidengia juodomis pirštinėmis veidą, ne aš nenoriu prisiminti, juk taip buvo gera, o dabar jau dvidešimt metų aš nežinau, kas yra šiltas ir švelnus prisilietimas, kad gali kas sušildyti žmogišką kūną savo meile.  Iki čia.

Ketvirtoji svajonė – Gal?

Tik ji pajuto neapsakomą šilumą ir gerumą, ji jautė, kad kažkas stovi ir bando ją apkabinti, ne aš nenoriu ir bėgdama per girgždantį sniegą verkė, o ašaros virto ledo kristalais ir krito jai po kojų, o meilės serenada jai aidėjo:
Skambėjo ji tyli, juodam šaltam miške,
Kur stovi ji su  balta lino skarele pamiškėje.
Po eglėmis, po ąžuolais storiausiais,
Parklupęs Kuprius griežė smuikeliu.
O buvo šaltas ir tylus tas gruodis,
Kai naktį verkė smuikas ir žmogus.
Verkti, ko aš verkiu, jeigu širdyje dar meilę jaučiu, ji stovėjo tyli. Pamiškėje regėjo, kaip vargšas jos prisiminimų žmogelis griežė smuikeliu liūdną meilės giesmę, apie vienatvę, ilgesį ir gėrį. Monika pasiėmusi  lazdelę baltame sniege rašė, mynė o ką, tik žvaigždės regėjo ir išskaityti jos ilgesį galėjo:
Ne aš neviena šaltoje naktyje,
        Meilė dar yra gyva manyje,
Ne aš negaliu liūdėti ir bėgti ten,
        Kur niekas manęs nelaukia,
Kur virpa smuikas tolimam vaikystės miškelyje,
Ne aš negaliu, tik daina, meilė ir malda
Gali būti amžina meilės serenada....
Parašiusi šias eilutes, ji ėjo ir negalėjo atsigręžti ir pažiūrėti, kaip klupdamas, virsdamas per sniegą vejasi ją jos svajonių muzikantas su smuikeliu ir didžiuliu kalnu liūdesio ant savo pečių. Ji spartino žingsnius rėmėsi lazdele ir norėjo kuo greičiau pabėgti nuo savo svajonių, nuo savo ilgesio ir ištroškusios meilės akimirkų. Tik staiga ji pajuto šilumą ir šiltą meilės ašarą ant savo skruosto:
Žvaigždė regėjo, kaip jie  laimingi ėjo,
Basomis per šaltą gruodžio sniegą.
Smuikas Kupriaus jau nebeskambėjo,
Nes ėjo ji šalia su lino skarele ant nuogų pečių,
Laukais, miškais, takeliais, paupiais,
Kur jie ėjo, žvaigždės jiems mirgėjo,
O jie laimingi mintyse šypsojos vienas kitam,
Ir lupos liejo tylią meilės dainą pamirštiems laukams.
Ne, ji negrįžo ta pati su lino skarele,
Ji buvo švytinti, laiminga, paprasta,
Nes grįžo jis šalia su stryko šakele.
Ką kalbėjo, kur jie ėjo žvaigždė jau negirdėjo ir neberegėjo...
Baltos purios snaigės klojo jiems kelią ir nuogus sušalusius Monikos pečius.
Taip  jie ėjo vienas šalia kito, per laukus, miškus, link vaikystės namų tas kelias buvo tolimas, ilgas ir slidus. Monika eidama nieko nebegalėjo pasakyti tik jos vaizduotėje matėsi apleista medinė trobelė, kur  vaikystė praleista, tik staiga išgirdusi tylią pianino melodiją, Monika suprato, kad stovi ji prie lango šaltame ir apleistame miesto bendrabučio kambarėlyje... Po langais triukšmavo jaunimas, už durų girdėjosi girtų aimanos ir vienišos moters verksmas. Taip ji priėjusi prie lango galėjo į tolį įžvelgti tą gerumą ir ramumą, akimis  ji basa galėjo lakstyti rasota vaikystės žole. O laukuose ji regėjo, kaip tyliai leidžiasi ir krenta snaigės iš dangaus...
Liūdna vėl liūdna, kai Monika pastebėjo, kad vėl ji viena, niekas jos negirdi, ji kalba su savo svaja su daina, kurią girdi, iš senojo radijo imtuvo: meilės muzika, jos širdyje paliko ilgesį ir neišsakomą ilgesį, nes ji jau tikrai negalės paimti už rankos ir įsileisti į savo širdį meilę, ne tik su Tavimi Dieve, ji su Tavimi gali kalbėtis ir būti, ne ji šiandien nors ir sekmadienis neatėjo  Tavo namus pabūti su Tavimi, ne ji pasidėjusi žvakę ir mintimis kalbėjosi su Tavimi su savo svajomis su meile Tau ir Tavo gerumui:
Tu mano draugas, mano svajų ir vilčių,
Mano palydovas ir mano kelionių trumpų.
Myliu, gerbiu ir ilgiuosi Tavęs Dieve...
Bet man šiandien gera būt su Tavimi savo kambaryje kalbėtis, kai niekas negirdi, kai niekas nemato liūdno mano veido, Tu žinai aš noriu meilės, ilgiuosi ir laukiu, Tau tik Tau Dieve šį sekmadienio rytą sakau ir meldžiu, padėk surasti savo kelią, kad nebijočiau nueiti  švytinti į Tavo mažą trobelę, na o šiandie, aš klajoju su meilės ir ilgesio muzika, kurią girdžiu kaip groja mano Kupriuko vizija.
Monika buvo laiminga, galėdama viena kalbėtis mintimis su Dievu ir su savo išsiilgusiu draugu, kuris išėjo tylią Kūčių naktį ir negrįžo, bet ji tiki, laukia ir ilgisi, ir kas vakarą rašo braižo popieriaus lape ilgesiu ir meile kupinus žodžius, tik ar kas skaitys deja lieka jos pačios nežinia....

Penktoji svajonė - pasikalbėjimas

Žvelgia pro langą, o ten leidžiasi snaigės ir tyli žemė aprimusi po triukšmo, petardų griausmo ir visų svajų, o Monika verkia, jai liūdna, kur jos meilė, kur jos daina ir malda, kurią išgirstų tas, kurio nebuvo niekada...
Ne aš negaliu kalbėti visiems ką jaučiu,
Ką širdyje savoj seniai slepiu,
Tik viską savyje turiu ir liks manyje,
Tik Tau Dieve, savo paslaptį skiriu...
Negaliu, nenoriu ir nereikia man,
Kalbėti apie tai, kas yra manyje,
Nors saule plaka širdis, vienatvė –
Manojo gyvenimo dalis – paslaptis...
Mylėki, Viešpatie, mane kokia esu,
Mylėk mane žmogau ir mano širdį
Aš negaliu jau būt kita, nes aš liūdna,
Bet kur manoji meilės ašara ar aistra?
Vėl ji liūdna, ne ji laiminga būti negalėjo, nes jos širdis virpėjo, verkė ir liūdėjo, nes žino, kad gerumą ji gali atiduoti visiems, bet pati to nesupranta, kaip nesupranta snaigės, kad pavasarį pavirs juodos ir niekam nereikalingos, o dabar baltuose laukuose klykia laksto vaikystė, meilė tikėjimas ir viltis.
Vaikystė, nerūpestinga su žvaigždės mirgėjimu, su pirmąja meile ir tikėjimu. Monika viską matė, tik nemokėjo Sigutei paaiškinti, kad meilė lieka nežinia, tik likimo rankose meilė ir gyvenimas, o Tu siek savo tikslo ir nežiūrėk, kaip aš liūdžiu, liūdesys tapo mano gyvenimu...
Taip mąstydama paskendusi vienatvėje Monika užsnūdo ir sapnavo, kaip ji vienmarškinė stovi po savo liepa, kurią ji vis prisimena. Kai čia gražu?, – mąstė ji stovėdama, o liepa balto sniegu patalu apklota, jai visiškai nešalta, ne aš sapnuoju, bet vos pėmusi į rankas  purų sniegą pasijuto tikrovėje, tik, kur vaikystės namai, ji nesuprato, bet pasilenkusi įbridusi į baltą sniegą ji rašė:
Čia mano vaikystės šalis, kur liko lėlė ir pilis,
Mano svajonių, darbų ir vilčių pilis,
Mano meilė pirma, laukuose pasiliko tada,
Eisiu pievom šaltom aš basa, gal rasiu ją?
Kur dingo meilė, svajonės ir viltis,
Kur mano vaikystės šalis?
Taip Monika svajojo ir braižė, tik niekas negalėjo suprasti, kad čia  vizija ar vaikystės prisiminimai...
Liūdna, staiga Monika prisimena, kodėl, ją pamiršo jos vienintelė draugė, kodėl, kodėl kodėl? Taip mąstant Monikos akys pasruvo šaltomis ašaromis, o krūtinėje širdis virpėjo Kodėl? Ne ji nesuprato, gal ji jos ir neturėjo, gal tik būdavo vienišų moterų pasisėdėjimai, vienokio likimo nuskriaustoms sieloms. Ji tikėjosi, kad grįžusi ji ateis viena, nors vienai valandėlei ir kaip kadaise atsigers kavos paplepės ir išeis bet, deja.... Monika nuėjusi pasveikino grįžusią draugę tik su šampano taure, nes ji daugiau negali, ne ji moka suprasti ir mano, kad tik šiltas apsikabinimas gali padaryti stebuklą, bet to nejautė liesdama vienintelės draugės pečius, kodėl? Ji visą vakarą mąstė, akys liūdėjo ir negalėjo suprasti, kad maistas, brangūs gėrimai ir lauktuvės - brangūs kvepalai yra svarbesni už šiltą ir malonų apsikabinimą, tokį, kurį jaučiau, prieš jai išvykstant, kai mano rankos davė jai mažą kryželį, kurį Monika labiau vertino už kelis šimtus litų kainuojančius kvepalus, taip jie ir suglumino Monikos tikėjimą drauge, kai ji išgirdo, ar Tu žinai kokio brangumo dovaną ji Tau parvežė, Tu net niekada sau negalėtum leisti, ne man nesvarbu kaina, aš visą laiką maniau, kad mažiausias suvenyras ar deganti  žvakė ir jaukus pasėdėjimas, paplepėjimas yra vertingesnis už brangius kvepalus. Monika vos išgirdusi tą  naujieną apie kvepalų kainą, juos paslėpė, ne ji nenori regėti, kad buvo taip brangiai ir skaudžiai įvertinta draugystė, Monika naivi ji tikėjo tik tylia vaikystės Kupriuko melodija, žvakės mirgėjimu ir žmonių gerumu, tik nesuprato, kad būtina viską matuoti litais, svarais, eurais ir kitomis materialinėmis vertybėmis, o kryželis, Marijos paveikslas ar kreiva ranka užrašytas atvirukas, žinutė telefonu  yra menkos vertybės, bet turtas, brangios dovanos, kurios kainuoja daug vertingesnės, ne, ji negali to suprasti ir nesupras, maloniau  jai vienai atsisėdus užsidegti žvakę ir klausytis, kaip jos tyliame ir jaukiame savo rankomis sukurtame kampelyje gyvena gerumas, kartu su meile, tikėjimu, kad reikia džiaugtis menkiausia smulkmena, naiviu vaiko pasakojimu, tikėjimu, ir patirtais išgyvenimais, tai Tavo gyvenimas – ji išgirdo žodžius, kurie sklido čia pat, tavo gyvenimas, ne Tu niekada neturėsi turtų, draugų ir brangių rūbų, Tu tokia maloni ir lik tokia kol švies Tavo akys čia žemėje... Tu būk tokia, kurią myli vaikai, kurie tavęs laukia darželyje, liesk, apkabink juos dešimt ir dar daugiau kartų per dieną, nors jie ir kartais išves tave iš kantrybės, bet jie nuoširdūs, meilūs ir malonūs, jie nori, laukia ir tiki, kad kiekvieną Tu priglausi ir pasisodinsi ant kelių.... O draugystė, vienišų moterų tegu lieka Tavo prisiminimuose tokia, kurią Tu nori prisiminti...
Ne ji vis verkė ir negalėjo suprasti, taip mano meilė, gyvenimas  atiduotas vaikams, svetimiems ir saviems, tai mano pareiga, meilė ir pašaukimas, Man malonu – mąstė Monika, klausytis, kaip vaikai fantazuoja, piešia, lipdo ir kalba, kaip išdykauja, neklauso čia jų vaikystė jų gyvenimas, tik reikia mokėti juos priimti tokius, kokie jie yra, nors ir grupėje nėra brangių žaislų, šiuolaikinės technologijos, bet vaikas nori, kad auklėtoja tarsi antra mama, paimtų apkabintų, priglaustų ir pakeltų į aukštį, jie nori prieš miegą išgirsti ramią pasaką ir kartu su manimi sukalbėti jau mums gerai žinomą maldą, kurioje vaikai linki gerumo ir meilės savo tėveliams ir visam pasauliui...
Ne aš niekada neverksiu ir nebeliūdėsiu, tik vėl atleiski, Viešpatie, aš šiandien neatėjau pas Tave, nes turiu laukti ir pasitikti savo mergytę, kuri, na Tu žinai ir tikiu, jog tu man padedi vesti ją teisingu savo gyvenimo keliu, aš meldžiuosi tyloje ir sukaupusi jėgas rašau tą maldą Tau....
Šalta, baltu šerkšnu nubaltinai medžius,
Kaip gražu, kai pro langą žvelgiu ir meldžiu,
Dieve, rytas kai man gera su Tavimi, su savimi,
Baltas Angelas saugo tikiu ir medžius ir  žmogų,
Aš pas Tave šiandien ir vėl neateinu, bet myliu
Tave savo širdele, kartu su baltuojančiu šerkšnu
Ant lauko žolių, ant medžių ir vienišų širdžių.
Dieve, kaip gera tyloje pabūti vien Tavo glėbyje,
Jausti, kad Tu esi ir manyje ir mano mintyse,
Aš Tavo  tikėjimu, kad Tu vienintelis,
Mano gyvenimo palydovas, meilė ir gerumas –
Atleiski man, kad nelankau Tavęs, Tavo bažnyčioje –
Tu esi žinai ir pats Dieve – mano svajose ir širdyje...
Ašaros sūrios rieda per veidą, tai turbūt Tavo Dieve, meilės vanduo plauna mano pavargusias nuo liūdesio akis, tik Tavo pažvelgimas nuo sienos į mane suteikia naujų vilčių ir tikėjimų, kad viskas bus gerai, tik ar tai tiesa, ji nežino. Monika paėmusi atidengę seną pianiną ir paskambino seną gerą melodiją, ne ji nemoka  idealiai skambinti, bet vien prisilietimas prie pianino, jai suteikia naujų kūrybinių minčių ir vėl ji gali braižyti senas dainas, senas mintis apie vienišą ir liūdną meilę, kuri gyvena Monikos širdelėje.    Ji laukia vakaro, kai danguje pasirodys jos draugės, kurios nuves ją į fantazijų karalystę, ji taip mąstydama, pasiėmė knygą ir skaitė, kalbėjo pati su savimi, apie ką girdėjo tik Dievo paveikslas kabantis prieš Moniką ant sienos....