Kojinės

Jos šviesios kojos nakties tamsoje,
padalintos į daugybę mažų kvadratėlių,
lyg gamtos natiurmortas,
lyg žemė iš paukščio skrydžio.

Ranka nedrįsta pakilti,
žvakė degti.
Kojos palaiko naują užgimusią mintį.

Vargšas poetas krenta iš bokšto,
veriasi būties bedugnė,
siaučia nakties tamsa.

Paskutinės sekundės.
Neramios rankos dar gali suspėti,
dar gali, dar bando,
bet įsipainioja begaliniuose tinkluose.


Kažkur už lango į galvą sudūžta pasaulis