Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Po to Felisitė sėdėjo  parkelyje ir mąstė. Mąstė ko vertas gyvenimas, jei jis suteikia tik skausmo... Šalia jos prisėdo žilstelėjęs apkūnus vyras. Felisitė jį pažino. Tai buvo laimingas vyras džiaugiąsis savo gyvenimu ir nuostabia žmona, kol jam įkopus į trečią dešimtį ji mirė nuo vėžio. Vaikų jie neturėjo, ponas Verneris jų taip ir nesusilaukė. Bet netekęs žmonos jis nepalūžo atidarė kepyklėlę, pats kepė duoną ir pats parduodavo. Ten ir Felisitė pirkdavo minkštas, šviežias bandeles, o ponas Verneris visada vaikams kartodavo, kad reikia dirbti mėgiamą darbą, ir jis buvo puikiausias pavyzdys, jis save realizavo  ir buvo laimingas. Dabar jis buvo labai pasenęs, bet malonus žvilgsnis išliko toks pat kaip ir kadaise.
                  -Na,  Felisite, kaip tau sekasi? -netikėtai paklausė.
                  -Aaa.. gerai, bet iš ... kur jūs žinote mano vardą, - priblokšta paklausė Felisitė.
                  -Kaip ten nežinosi... visa jūsų ketveriukė buvo miestelio įžymybės, o kur jau ten gaujos vadė, kuri komanduodavo: „dabar pas Vernerį bandelių“, -nusistebėjęs nusijuokė Verneris. 
                    -Trijulė... -liūdnai pataisė Felisitė.
                    -Tada kiek pamenu buvo nepalaužiamoji ketveriukė, - Verneris.
                    -Ėmė ir palaužė. Visų taip aukštinamas jausmas, -tragiškai pasakė Felisitė.
                    -Kodėl taip sakai? papasakok prašau, - su rūpesčiu paprašė Verneris.
                    -Nenoriu apie tai kalbėti, -nukirto Felisitė.
                    -O gal tau reikia išsipasakot, žmonės tam sutverti, kad kalbėtų ir vienas kitam padėtų. Kai Elizabetė mirė visi pradingo aš neturėjau kam atskleisti savo jausmų, dėl to buvo penkis kart sunkiau, - nenusileido Verneris.
                      -Na mes mylėjom vienas kitą ir aš kalta, kad jis žuvo, -pradėjo Felisitė.
                      -Kodėl taip sakai, juk jis vairavo, jis ir padarė avariją, -Verneris. 
                      -Taip, bet tuo metu aš.. Aš sutrukdžiau jam stebėti kelią, ir vien tuo, kad norėjau jam pasakyti tuos tris paikus žodžius, -Felisitė.
                      -Tu nekalta, Felisite, žmonės dažnai save kaltina dėl nelaimių, taip jie parodo, koks šlykštus žmogus, kaip jis save vertina, ir mano esąs galingas. Likimas per stiprus ir per valdingas, kad savo nuopelnus atiduotų, tokiam menkam padarui, kaip žmogus. O pastarasis sakosi esąs nekaltas už šimtus savo nuodėmių, bet visad gvėšisi galingesniojo nusikaltimų. Tik žmogus likimo pasiekimus gali norėti pasisavinti, o pasisavinęs priverčia save kentėti, nes tai jam patinka.... Po šių žodžių stojo nerami tyla, Felisitės smegenys negalėjo suvokti, ką daro, jos siuntė signalus verkti, po to nustoti, rėkti ir nutilti... jos suvokė vieną: rado atsakymą! Ji nekalta... Po galais tas žmogus teisus... Felisitė nieko nepeš save kaltindama... gyvenk toliau... gyvenk... gyvenk... užmiršk... gyvenk... gyvenk... impulsai skrido Felisitės kūnu ir ji visa virpėjo, jautė, kaip iš kūno nori ištrūkti neapsakomas dėkingumas... Ji pati negalėjo suprasti, kodėl kažkokie žodžiai taip gali padėti, kaip kažkokios nereikšmingos frazės gali šitaip greit atsakyti į klausymą, kuris kankina mėnesius? Kaip? Pasirodo gali...
2008-05-28 20:34
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-28 20:36
jei mane girdi
viso neskaiciau...
gan normaliai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą