Apdovanotas

Niekas manęs negirdi,
pasauli,
ant skėrio kojos šokinėju
ir rauda mano vėjai septyni,
mano depresyvūs bandymai kalbėti tesukelia
nenumaldomą juoką mūzoms kairiarankėms.
Tada pasiėmęs kaltą
tapau stiklu asmenybės kultą berankių
amžiams.
Trys broliai bedaliai
man sukalė gūžtą
ir paskolino juokdario kepurę...

Dėkui tau, Dieve,
už nemarią gyvastį,
bet
Tu dingai.