Tai traukiniai, kurie vežioja miestu,
Kurie pastringa, kartais sprogsta,
Ir laikraščiais nuklotos grindys,
Kazkur ir tu čia kartais stovi...
Ir linija šita važiuoji, grįžti.
Mes buvome drauge, bet nepažįsti,
Mano pasaulio, todėl pyksti.
Ir saviniesi, kaip vagonas bėgius,
O as tyli, be atsako lieku.
Lyg elektra - dingstu. Ir nevažiuoja.
Tavo troškimai. Rūdi. Skauda?
Skauda, kam dar klausti...
Širdis, kaip traukinio prispausta...
Ir rėkia, kaip juodi stotyse,
Apie dievus ir žmogžudystę.