Tomo kambarys

Naktis.

Vidurnaktis.

Tamsus kambarys Kauno senamiestyje.

Keturios dimencijos: plotis, ilgis, aukštis ir paslapties kupinas tūris - tai tik keturios, tamsių šešėlų užgoštos, sienos. Prie stalo sedi vaikino figūra ir kažką rašo. Blanki šviesa krenta ant jo plaukų ir sklaidosi po visas kambario kertes. Tai Tomas. Jis, kaip ir kas nakt, tuo pačiu metu, rašo laišką. Viskas jau pasidarė taip monotoniška ir nepakeliama...

Laiškas tai pačiai merginai, tie patys žodžiai, nesibaigiantis rašalas ir niekad neužsipildantis popieriaus lapas. Tai nepakenčiama...

Kambarys atrodo beveik nepasikeites: tie patys plakatai ant sienų su motociklais, ant kedės padėtas sulankstytas juodas šalmas su suskaldytu stikliuku, šalia ilsisi suplėšytos baikerio pirštinės, o ant jų guli sidabrinė grandinėlė. (grandinėlę Tomas gavo iš savo merginos gimtadienio proga). Deje, tai jau netekę prasmės ir visai nebesvarbu... Gerai, nors, kad motina nepadavė draugei laiško... Kam skaudinti merginą be reikalo...

Į kambarį įeina, sunkaus gyvenimo iškankinta, senyva moteriškė. Ji pedantiškai nuvalo nuo spintelės dulkes, pavarto rankose sūnaus nuotrauką ir tyliai sušnabžda: Tomai Tomai...

Išėjo. Laiškas jau baigtas. Ten sudėti visi nepateisinti lūkesčiai, neužgęsusi meilė ir aistringos, kartu praleistos, akimirkos.

Jau laikas. Vyro siluetas atsistoja, perlenkia laišką pusiau, kaip ir kiekvieną naktį, padeda jį ant stalo krašto.

Taip, kada nors jie bus vėl kartu...

Tomas išeina, dar stabteli prie savo įrėmintos nuotraukos, aprištu juodu kaspinu, ir išnyksta žvaigždžių atspindyje, tardamas amžinos savo meilės vardą...