Rožė ir kraujas (Pirma dalis)

Transilvanija 1786 metai.

Tamsu. Niekur nebūtum galėjęs nieko įžiūrėti ar pamatyti. „Gal gerai, kad niekas nemato manęs. Taip tik dar saugiau... „ - pagalvojo mintyse bėglė. - visai nenoriu, kad tau kas nors blogo nutiktų... „ Šios mintys buvo skirtos ryšulėliui buvusiam jos rankose. Bėglė nemėgo tamsos, bet šiuo atveju ji buvo vienintelė sąjungininkė tam ką nepažįstamoji norėjo padaryti. Ji dar labiau paragino savo žirgą ir nieko nesakiusi toliau nesustodama jojo.
Tuo tarpu naktis tikrai nebuvo baisi kelioms būtybėms. Kaip tik, naktis buvo jų sesuo, motina.
- Kažin ar šią naktį kas nors prajos šiuo keliu? - paklausė pats savęs viena iš trijų butybių. Tai buvo jaunuolis, apsirengęs juodomis kelnėmis, tokios pačios spalvos mažškiniais ir užsisiautęs apsiaustą.  Šviesūs plaukai buvo tvarkingai surišti į uodegą. Tik kelios sruogos styrojo nesutvarkytos pačiame priekyje.
- Kodėl užduodi sau tokius kvailus klausimus? - atsakė į klausimą dar vienu klausimu kitas jaunuolis. Jis buvo šiek tiek vyresnis už pastarąjį, bet skirtumą tarp jų vos galėjai įžvelgti. Jaunuolis taipogi vilkėjo juodai, o pusilgiai rudi plaukai plakstėsi vos juntamame vėjelyje. Akys budriai stebėjo siaurą miško takelį. Jis abejingai pažvelgė į trečią asmenį. Tai buvo mergina. Ji turėjo kažkur aštuoniolika metų, aukšta ir graži.
- Tik nepradėkite ginčytis jūs ten abu, jei nenorite problemų, - kuo ramiausiai pasakė ji.
Vaikinai akimirksniu pažvelgė į ją. „Reikia klausyti vadės“ - pagalvojo jaunuolis rudais plaukais ir toliau stebėjo kelią, kai staiga pastebėjo, kaip kažkas išniro iš po tankių medžių.
- Pagaliau, - apatišku balsu prašneko antrasis jaunuolis. - Galim imtis darbo.
Visi trys tarsi nuskrido nuo medžių ir apsupo savo auką. Žirgas pasistojo piestu ir vos nenumetė raitelio.
- Nurimk... - ramino žirgą jisai ir tada apsidairė ir išsigandusiu balsu suriko:
- O Dieve, tik ne tai... tai ko aš labiausiai bijojau... Traukitės nelabieji...
- Tau nėra kur bėgti, nelaimingoji... geriau pasiduok ir tada tavo kančios bus neilgos, - tokiu pat ramiu balsu pareiškė mergina ir žengė kelis žingsnius į priekį. - Tai kaip?
- Nė velnio aš jums nepasiduosiu... - nedrąsiu balsu atsakė nepažįstamoji ir išsitraukusi durklą pridėjo jį sau prie širdies. - Manęs jūs negausite... Vienas iš jaunuolių paslapčiomis prisiartino prie jaunosios moters ir išmetė jos durklą bei suėmė jos ranką. Rudaplaukis padarė tą patį. Mergina nusšypsojusi tarė bėglei:
- Dabar tavęs jau niekas neišgelbės... - ir atidengė jos kaklą irz suleido savo datis į jį. Bėglė jau nebegalėjo priešintis, po kelių minučių ji jau gulėjo be jokių gyvybės ženklų.
- dar vieno mirtingosios kraujas, - paniekinamai pasakė šviesiaplaukis. - Ji buvo paprasta kaimietė ir aišku nieko neturėjo su savimi vertingo...
Jis priėjo arčiau prie žirgo ir suėmęs vadeles apieškojo jį. Jis žiūrėjo, kai staigai pasigirdo dar vieno žirgo kanopos ir visi trys vampyrai sustingo vietoje. Prie jų privažiavo karieta ir netrukus iš jos išlipo gražiai ir brangiai, bet skoningai apsitaisiusi moteris. Ji pasisuko į šviesiaplaukį ir piktokai tarė:
- Ko knaisiojasi po tuos daiktus? Ten nieko gero nerasi... Geriau sėskitės visi į karietą ir keliaujame į pilį, nes kiek sužinojau tai hercogo Defalkono rūmuose vyksta puota, kuri yra surengta jo sūnaus proga. Tu, mano mergaite, busi jo būsimoji žmona...
Mergina pažiūrėjo į moterį ir nieko daugiau neaskiusi įlipo į karietą, o jai iš paskos ir abu jaunuoliai. Visi keturi asmenys nuvažiavo ir daugiau net nepažvelgė į bėglės žirgą, ant kurio nugarus erveme krepšyje ramiai sau miegojo mažas gyvas ryšulėlis.

***********

Tamsiu miško takeliu tą kraupią naktį keliavo dar viena karieta. Joje buvo jauna pora. Jie gedėjo. Neseniai, o tiksliau prieš pora valandų jie palaidojo savo ką tik gimusią mergaitę. Moteris ištisai nesiliovė verkti ir vyras net nebežinojo, kaip ją paguosti. Jam irgi buvo skaudu netekus savo kūno ir kraujo, bet privalėjo išlikti stiprus bei tvirtas dėl mylimos žmonos.
- Greitai būsime namuose, brangioji, tada galėsi numigti ir atgauti jėgas, - pasakė raminančiu ir guodžiančiu balsu.
Jie taip ir keliavo, kai po kurio laiko vyras išgirdo, kaip vežėjas tramdo arklius, nes tie kažko išsigando. Karieta privalėjo sustoti. Vežėjas taip ir padarė. Moteris jau buvo užmigusi, todėl vyras švelniai ją atrėmė į sieną, o pats išlipo pažiūrėti, kas nutiko. Jis jau norėjo klausti, kai staiga pastebėjo žirgą. „Čia kažkas buvo... „ Jis prisiartino prie žirgo, kai koja užkliuvo už kažko. Vyras pažiūrėjo žemyn ir nustėro. Ant kelio paslika gulėjo negyva moteris su perkreiptu veidu. Prie vyropriėjo vežėjas ir liūdnu balsu prašneko:
- Tai vampyrų darbas.... Jie čia dažnai siautėja... Nepasisekė vargšeliai. Ne tas laikas ir netinkama vieta...
- Girdėjau apie tai, bet nemaiau, kad jų yra, - kiek ramiau stengėsi pasakyti jaunasis vyras. - Ką mums reikia padaryti?
- Ar turite, kokį nors sidabrinį daiktą, sere? - paklausė vežėjas.
Vyras padavė sidabrinį durklą. Vežėjas jį paėmė ir persmeigė jai širdį. Dabar jau viskas buvo baigta galūtinai. Po to jie užkasė kūną ir jsu norėjo važiuoti toliau, kai pasigirdo kažkieno verksmas. Vyras pažvelgė į vežėją.
- Aš irgi tai girdžiu. Šis verksmas labai arti.
Vyras netruko suprasti, kad iš kur jis sklinda. Priėjo ir gerai apieškojęs žirgą galiausiai rado tai ko ieškojo.
- Kūdikis, - vos gaudydamas orą, pasakė vyras, - bejėgis ir labai alkanas. Jie jo nepastebėjo ir bet neišgirdo...
- Tikras stebuklas, - linksmai pasakė vežėjas ir  apsidairęs padavė radinį vyrui. tai buvo rankų darbo sidabrinis durklas. Gražiai ornamentuotas ir padirbtas.
- Tai mergaitė, - džiugiai pasakė vyras ir dar labiau priglaudė prie savęs ją. - aš pasiimu ją su savimi. Nuo šios dienos ji mano ir mano žmonos duktė Elizabet.
Vežėjas nieko nepasakė tiktai nuėjo į savo vietą. Kai vyras su mergaite įlipo į karietą jaunoji moteris jau buvo atsibusi. Ji neprato iš kur tas vaikelis, bet vyriškis tepasakė:
- Tai mūsų dukrelė, mieloji.
Karieta nuvažiavo į tolį.