karščiuojantis

švokščia jūros po sergančio langu
po ausim tyla nuovargio aidas
švino batais eiti gatvėm nelengva
kai į smilkinį dievas vinį įkalęs
vis kartoja kad nieko nebūtą
vien tik žaizdos ir tos jau užgiję
vien tik nemiga tuščios vienutės
su durim į nežinomą būtį

atsigręžk tai ne balsas tai tavo vienatvė
nelyg traukinio bėgiais vis garsiau ima griausti
ir net šimtmetį trukęs ruduo pasibaigia
tik gaila - pamiršo tavęs paskutinio palaukti

švokščia jūros po sergančio langu
o viduj vis tamsiau vis giliau --
kaip prieš mirtį