shall we... ?

bėga likimai
raštuotais gyvačių takais...
sprogsta troškimai
ir leidžiasi tyliai
liepų lapais giedrais...
autoironija rieda
šaltu Dievo skruostu -
        ne mano rankos
        ne tavo jausmą liečia...
lai neša šykštų juoką
geltonos džiaugsmo bangos...


... ten, kur ne mano krūtis
šildo glosto tavo pirštai...
ir gal ne vien tik noru būti
šią naktį aš gyva...
kada ne mano lūpos
bučiuodamos tave ištirpsta
rupiam lyg nuojauta dienos sapne...


(tai tik tarp kitko...
tai - ne apie mane...
ne mano ši istorija,
ne tavo juk valia
aštria iki bukumo trajektorija
artėja cypdamas ruduo prie tikslo)


ai, kaip skaudės...
(šiltus Dievo skruostus
autoironija šerkšnu lytės...
nebėra kam manęs paguosti...
ir net nėra dėl ko
draskytis ir raudot)



šakės :)))))