Išmokau gyventi nemylėdamas

„Norėjau tave pamatyti paskutinį kartą, norėjau daug ko paklausti ir dar daugiau pasakyti, bet… Kad ir kaip gaila būtų – tu neatėjai. Nežinau kodėl, gal niekada ir nesužinosiu. Tik išvažiuodamas paliksiu nors šį laiškelį, kuriame noriu padėkoti už gerai praleistą laiką, už dienas, kurios buvo pačios nuostabiausios per visą čia buvimo laikotarpį. Ačiū už viską, kas buvo.

Palieku savo telefoną, kad kada paskambintum bent jau pasakyti, kad gyva, o gal šiaip kada norėsis su kuo nors pakalbėti. ”

Tai mano atsisveikinimo laiškas tau. Tai tik keli bereikšmiai sakiniai, nors širdis, ne – visas mano kūnas buvo perpildytas jausmais. Norėjau pasakyti kaip beprotiškai tave myliu, kokia tu man esi brangi. O taip sunku buvo rašyti, lyg aš tau nieko nejausčiau. Širdis verkė, norėjau klykt visa gerklę iš skausmo. Skausmo, kokio dar niekada gyvenime nebuvau pajutęs. Tik tu niekada to nežinojai ir nesužinosi.

Galbūt jei kada bučiau prabilęs apie savo jausmus, mes būtume buvę kartu? Žinojau, jog kažką tau reiškiu, o gal net ir labai daug. Tik tu kaip ir aš labai gerai mokėjai tai slėpti. Nors nevisada pavykdavo.
Kyla klausimas, jei mes buvome reikalingi vienas kitam, tai kodėl tylėjome, kodėl vis dėlto išsiskyrėme? Paprasčiausiai nebuvau visiškai tikras dėl tavo jausmų, o ir atstumas nėra draugystės sąjungininkas. Ankščiau ar vėliau visvien būtume išsiskyrę. Buvome pakankamai jauni, kad tik laukt ir svajot apie žmogų, kurį nežinia ar kada pamatysi. Aišku, begalo buvo skaudu visko atsisakyti, bet vėliau skaudėtų dar labiau. Abu labai gerai tai supratome, tad tikriausiai dėl to nesistengėme labai reikšti savo jausmų ir bandyti sulaikyti vienas kitą.

Tik iki šiol negaliu rasti atsakymo į viena “Kodėl? ”.
Likus kelioms valandoms iki išvažiavimo tu vis dar buvai su manimi, kai atėjo tavo draugas ir kažkur pakvietė tave. Tu prižadėjai sugrižti palydeti, bet… Taip ir nepasirodei. Laukiau iki paskutinės minutės. Kai supratau, jog jau beviltiška žiurėti į tolį, tikintis pamatyti ją.

Nuėjau prie jūros pasivaikščioti. Paprasčiausiai nusiraminti, nes ašaros bėgo upeliais. Ėjau nematydamas kelio. Tokio jausmo dar niekada nejaučiau, atrodo kažkas norėjo dar gyvam esant išplėsti man širdį. Man nebuvo svarbu, kad pakrantę vaikščiojo ir kiti žmonės, kurie į mane labai žiurėjo. Man niekas nebuvo svarbu. Galvoje sukosi tik vienas klausimas “Kodėl tu neatėjai, kodėl taip skaudu? ”. Gal tau taip pat buvo sunku skirtis su manim, o gal paprasčiausiai nemėgsti atsisveikinti? Kas čia žino.

Prisėdau ant suoliuko pailsėti, nes net kojos atsisakė eiti. Sedėjau, žiurėjau į tolį ir verkiau, verkiau, verkiau. Nekenčiau jos už tai, kad taip pasielgė, už tai, kad ji išvis yra, o labiausiai nekenčiau, kad kaip kvailys įsimylėjau. Anksčiau nesuprasdavau draugų, kurie kaip bepročiai kliedėdavo apie kažkokius jiems visai svetimus žmones, dėl kurių viską būtų paaukoję, kad tik galėtų būti su jomis. Galvodavau, kaip taip galima, kaip kažkas, apie kurią prieš kurį laiką net nežinojai, taip gali užvaldyti protą ir visą gyvenimą. O štai dabar pats sedėjau ir liejau ašaras dėl to paties. Negalėjau patikėt, bet tai buvo tiesa.

Praėjo du metai, iš kurių beveik pusantrų metų dieną iš dienos praverkiau, prasikankinau dėl jos. Tik aišku to niekas nematė ir nežinojo. Pagaliau nugalėjau tą skausmą, pagaliau galiu nebegalvoti apie ją. Nors tai ir nelengva, nes ji vis dar kartais skambina man, prašydama susitikti. Kad žinotum kaip sunku pasakyti, kad neturi laiko, kad tavo gyvenime jau kita, nors vis dar taip norisi būti su ja. Bet kam to reikia? Jei jau tiek iškentėjau, sugebėjau nugalėti skausmą, neviltį, tai kam vėl skaudinti save iš naujo.

Žinau esu stiprus ir sugebėsiu atsispirti pagundai. Tuo labiau, kad nenorėčiau įskaudinti žmogaus, kuris dabar šalia manęs ir kuris beprotiškai mane myli. Tik gaila, kad tikriausiai pats to jausmo daugiau gyvenime nejausiu. Taip sau prižadėjau. Ir iki šiol man sekasi tesėti savo pažadą.

Gera gyvent ir tik gerbiant žmogų. Atiduodu jai visą savo šilumą, rūpestį – viską, viską - iškyrus savo širdį.