Amžinas atilsis: III Kalnas*

Devyniasdešimt penki, devyniasdešimt šeši, devyniasdešimt septyni- nenuėjau nė pusės kelio, dūstu. Nuo monotoniško peizažo krečia šiurpas, pilka gamta, pilkas vėjas ta pačia spalva nudažo ir sielą. Vis norisi pamatyti vaivorykštę, užuot juodai baltus kryžius, antkapius ir paminklus. Pasipylė ledinės adatos iš dangaus.
Trisdešimt aštuoni, trisdešimt devyni- rodos laiptai tęsis amžinai. Kalnas status, kojos švininės, o bespalvė tyla tarsi akmuo spaudžia širdį prie purvinos žemės. Pikti kapai šmėžuoja aplink, liudija apie likimą, kūris laukia visų atvykelių. Kapų miegas čia ypač trapus. Rodos užtektų vos stipresnio širdies dūžio, kad kiekvienam akmeny pabustų neramiai mieganti vėlė.
Keturiasdešimt keturi, keturiasdešimt penki- pliki, juodi medžiai grasina tave pasmaugti, įmesti į šviežią duobę, užkasti, pastatyti dar vieną paminklą. Bet aš jiem nepasiduosiu, nesileisiu paverčiamas trūnyjančiu kryžium. Prakeikti kapai! Vėjas neįšaldys manęs čia, nepriglaus po šaltu, velėna dvokiančiu sparnu. Išsigelbėsiu tik viršūnėje! Iki jos dar toli, toli iki išganymo... Bet nepasiduosiu, negaliu sau to leisti. Cha! - juokiuosi aš iš jūsų, visų mirties ir nakties demonų.
Penkiasdešimt šeši- su kiekvienu žingsniu sąmonę vis labiau spaudžia kapų masė, vis dažniau žvėrišką drąsą užgožia klaustrofobiškas nerimas. Nenoriu čia būti, pranykit nelemtos šmėklos, aš ištrūksiu!
Šešiasdešimt du, šešiasdešimt trys- statūla spokso į mane perkreipta šypsena, tyčiojasi, smerkia, džiūgauja matydama mano kančias. Maniakišku juoku šaukia: „ Jei čia atėjai, čia ir pasiliksi! „.
Vaiduokliškas vėjo aimanavimas virsta staugimu- durklu skrodžiančiu kūna, perveriančiu sielą, įšaldančiu gyvybės šilumą, nepaliekančiu jokios vilties, ryžto, nepaliekančiu noro.
Septyniasdešimt septyni, septyniasdešimt aštuoni, septyniasdešimt devyni- išdavė slidūs akmeniniai laiptai, metalinės kojos užrūdijo, užrūdijo beveik visas kūnas, visa sąmonė. Rūdija ir valia. Bet aš vis šliaužiu į viršūnę, nors lėčiau su lyg kiekviena pakopa. Aštrus, stingdantis lietus gesina mano sielos liepsną. Buvęs nepalaužiamas ryžtas išblanksta priešais mano akis, išsisklaido tamsoje.
Aštuoniasdešimt šeši, aštuoniasdešimt aštuoni- vis dėl to, kam stengtis, neverta kovoti prieš tai, kas neišvengiama, neverta gyvent.
Aštuoniasdešimt devyni- apleidžia paskutinės jėgos. Atsiguliu ant šaltų granito laiptų, širdis pasidengia šerkšnu, neverta priešintis kalnui. Guliu ir laukiu, kol jis mane pasiims, kol viskas pagaliau baigsis...
Pro suodinus debesis spysteli auksinė sruoga- tikėjimo krislelis nevilties vandenyne. Negi daugiau nebeišvysiu šviesos? Negi amžinai liksiu paskendęs šešėlių valdose?
Prieš akis praskrido nuostabiausios gyvenimo akimirkos, ir sielą apglėbė šiluma, palaima, viltis! Nutirpo širdį gniaužęs šerkšnas. Giliai manyje vėl užgimė pavasaris.
Devyniasdešimt- sudaužytas kūnas pakilo iš ledinio karsto, ir šį kartą manęs niekas nesulaikys. Velniop kūną kaustantį šaltį!
Devyniasdešimt du- šiurpinantis surūdijusių kojų girgždesys ir trupančio ledo žvangėjimas pažadino snaudusius kapus.
  -Aplankyk mane - suaimanavo nukryžiuotasis.
  -Neturiu laiko - piktai numojau ranka.
  -Padėk gėlių - pabudo obeliskas.
  -Neturiu gėlių - atkirtau.
  -Uždek žvakę - įsiterpia paminklas.
  -Neturiu su kuo - ignoruodamas išrėžiu.
Devyniasdešimt keturi- jų čia tiek daug.
  -Pakelk nuvirtusį paminklą - verkšlena marmurinis.
  -Nežinau ar sugebėsiu...
  -Padainuok ką nors - maldauja medinis.
  -Nemoku...
  -Sukalbėk maldą - pabunda dr vienas kryžius.
  -Aš netikin...
  -Prieik arčiau!
  - Nežinau ar...
  -Pasek pasaką.
  -Aš ne...
  -Aplankyk mane!
  -Pakelk paminklą!
  -Palauki...
  -Padėk gėlių!
  -Aš..
  -Prieik arčiau!
  -Nega...
  -Pakelk nuv..
  -Uždek...
  -Gėlių!
  -Pasek...
  -Prieik...
  -Aplankyk...
  -Prašau!
  -Paminkla!
  -Gėlių!
  -Aš ne...
  -Prieik...
  -Padainuok...
  -Žvakę!
  -Bet...
  -Ką nors!
  -Gėlių!
  -Pasaką!
  -Aš...
  -Prašau!
  -Tylos! - Devyniasdešimt penki.
  -Maldą!
  -Pasek...
  -Nuvirtusį...
  -Atstokit nuo manęs! - Devyniasdešimt šeši.
  -Sukalbėk...
  -Arčiau!
  -Nutilkit, manęs nenugalėsit! - Devyniasdešimt septyni.
  -Aplankyk...
  -Ką nors!
  -Paminklą!
  -Tylėkit! Nenoriu jūsų klausyt! - Devyniasdešimt aštuoni.
  -Pasaką!
  -Žvakę!
  -Arčiau!
  -Prašau!
  -Gėlių!
  -Ne! - Devyniasdešimt devyni.
  -Sudainuok...
  -Maldą!
  -Nenugalėsit manęs!
Šimtas...
Gyvybė! Gyvybė ir pergalės euforija teka mano venomis. Šviesa išsklaido sąmonę gaubusius šešėlius. Nugalėjau tamsą, nugalėjau blogį, nugalejau mirtį! Štai, stoviu aš ant kalno viršūnės ir pergalingai žiųriu į  po mano kojomis nusitiesusį nekropolį.
Jūs galite pūti savo šaltose duobėse, bet aš renkuosi gyvenimą! Išsisklaidė juodi debesys- pasaulį atgaivino paukščių muzika, per skliautą nusitiesė vaivorykštė! Plaučius apsėmė gaivus gyvenimo oras. Aš gyvensiu amžinai! Aš...
Džiugesį užgniaužė netoliese stūksantis žalias kauburėlis... Kapas. Bet pamačius jį pasaulis nebeužsitraukė pilkuma. Kapas buvo šio sodo dalis. Tyliai klausydamas niuniuojančio vėjo, jis per ilgus amžius apsitraukė samanom. Cementinę pertvarėlę seniai suskaldė beržo šaknys, o nuo liauno kryželio nukritusią lentelę „ I. N. R. I. „ uždengė virpantys maži lašiukai- žybutė.
  -Gal uždegti žvakę?
  -Ačiu - nusišypsojo jis...
Devyniasdešimt devyni, devyniasdešimt aštuoni- dangus daugiau nebesutemo. Vėjas nebekaukė. Medžiai nebegrasino ir vaivorykštė nebeišblanko, niekada...
Devyniasdešimt trys, devyniasdešimt du- statūla vėl žvelgia į mane, bet nebepiktdžiugiška šypsena, ne. Priešais mane nuoširdus piligrimiškas veidas. Šį kartą džiaugiamės mes abu...