Arbatos

Tuoj nuleisiu rankas su išsprogusiom venom
- Tik kol mylim ir kuriam, tol prasmingai gyvenam.
Ir kol tylim bei saugom susikurtą viltį:
„Kol nemyli – nereikia, bet Ji gali pamilti. „

Nors dar jaučias kartėlis ir dyzelio kvapas,
O nudžiūvus šaka tuoj pat vėl bus su lapais,
Kai dar girdisi aidas ir kažkieno balsas
- Nesuprasiu turtuolių, kol dar pats esu vargšas.

Daug supranta tik tiek, kurie viską išmano:
„Kaip surinkt monetas is alėjos fontano“
Daug nežino tik tie, kurie myli ir laukia, 
Nors negali kentėt, bet vis tiek save smaugia.

Ne už ištartą žodį, ne už prarastą laiką
Tik už meilės kąsnelį kaip pavasario daigą,
Kaip už mus tartą maldą gatvelėj prie kryžių,
Nors ten vienas buvau, bet tikiu dar sugrįšim.

O kol kas tebūnie, lai bus kaip ji sako,
Nebelipsiu daugiau ant svetimo tako.
Gal keistuolis esu, kuris skirtumą mato
Tarp melisų ir metų skonio arbatų.