Anksčiau..

Vėl užtrenkiau savo namų duris. Taip stipriai kaip tik galėjau... bet aš jau seniai esu silpnesnė nei dešimties metų vaikas. Tai turėjo būti dar vienas mano protestas prieš neteisybę. Išėjau iš namų. Vėl dėl to, kad čia niekas manęs nesupranta. Jie sako “neliūdėk – gyvenimas tęsiasi”. Bet be tavęs man negera. Ir gyvenimo nėra.

Anksčiau viskas buvo kitaip.

Einu ir pati nežinau kur. Bet ne ten, kur veda akys, nes mano akys jau seniai niekur neveda. Jose kažkas dingo. Tiksliau dingo tai, kas priversdavo jas spindėti ir juoktis. Dingai tu! Turbūt mane veda širdis. Ji vis dar myli. Tave. Nematau, kur einu. Ašaros visada trukdo žiūrėti.

Anksčiau niekada neverkdavau.

Tas senas medis... jis buvo mūsų. Dažnai sėdėdavom po juo ir kurdavom ateities planus. Bendros ateities. Tu visada sakydavai, kad turėsime vieną vaiką, o aš tik nusijuokdavau. Taip niekada ir neišdrįsau tau prisipažinti, kad norėjau trijų. Tu būtum sutikęs – retai man prieštaraudavai. Turbūt iš meilės. O aš tik juokiausi. Manau, kad pats viską supratai.

Anksčiau dažnai juokdavausi.

Aš negaliu gyventi be tavęs. Viena juk nesugebėsiu pasirūpinti mūsų negimusiais vaikais. Nemokėsiu su jais žaisti sode ir rinkti nukritusius obuolius. Abu juos taip mėgom. (Nors aš niekada nenorėjau sodo) O tame svajonių name, kurį žadėjai pastatyti, man bus taip šalta. Kaip dabar. Juk pats žinai, kad visada mėgau šilumą. Dėl to megzdavau megztinius. Tau – kad nesušaltum. Neseniai numezgiau dar du, bet neturiu kam jų dovanoti.

Anksčiau niekada nebūdavau vieniša.

Tau nereikėjo manęs palikti. Žinau – tu ir pats to nenorėjai. Jaučiu. Todėl aš ateinu pas tave. Dabar. Nebandyk manęs perkalbėti. Aš jau nusprendžiau, kad tu esi mano gyvenimas. Todėl turiu būti šalia. Be to.. ar prisimeni tą dieną, kai mes neva susituokėm? Po mūsų medžiu. Tu sakei, kad manęs niekada nepaliksi. Melavai. Nesvarbu.. pažadėjau mylėti tave. Amžinai. Ir eiti paskui tave, kad ir į pasaulio kraštą. Banalu? Bet tikra! Todėl dabar ir ateinu pas tave.

Anksčiau niekada neteko nušokti nuo tilto.