Verta?

Tada ji manė, kad tyli, dėkingumo sklidina, numalšinusi draskančias nuovargio, nepakantumo ir pagiežos tonacijas, taps jos gyvenimo melodija. Bet tą pačią naktį paskambinai tu. Tu visada skambindavai tik naktimis ir išplėšdavai ją iš miegų, taigi ji niekada nebudėdavo laukdama tavo skambučių, nesiblaškydavo po kambarį, nerūkydavo cigaretės po cigaretės klaikiausiai neapkęsdama atkakliai tylinčio telefono, to bejausmio monstro, kaip daro kitos moterys, pavyzdžiui aš. Vakarais ji baisiausiai skubėdavo atsigulti, pasidėdavo telefoną į lovą, šalia pagalvės, kaip mylimiausią žaislą ir stengdavosi užsnūsti, nes buvo įsitikinusi - juo anksčiau ji užmigs, juo greičiau paskambinsi tu. Taip, laukdama tavo skambučio, ji pralaukdavo tavo skambučio, savaitę po savaitės, mėnesį po mėnesio. Nemiga užpuldavo tik tau paskambinus. Ji atsiliepdavo mieguistu murkiančiu balsu, it glostoma katė ražydamasi ir dūsaudama, klausydavosi tavo kalbėjimo, atsisėsdavo lovoje, užsirūkydavo, ir galiausiai pradėdavo vaikštinėti po kambarį, nešiodamasi su savimi telefoną, o atsisveikindavo susirietusi į kamuoliuką ir kūkčiodama kampe prie lango, nes savo ilgas kalbas visada užbaigdavo kokia nors diktatoriška, nusižeminimo reikalaujančia fraze..