SpeTaklis

Visi puolė prie uždangos. Kėdėse ir pirmoje eilėje sėdėjo ponai iš Kauno: solistė su vyru ministru, su jais atvykusių draugų būrys, klebonas su kunigu, abu mokyklos mokytojai, dvarininkas su sūnumi, viršaitis, vaistininkas ir dar daug nematytų ponių ar panelių ir jaunų ponaičių. Pasirodo, mokykloje buvo suruoštas banketas solistės garbei ir visi dėl įvairovės sumanė ateit pasižiūrėt mūsų „SPETAKLIO“.
  Visi išsigando, o Gindrė pirmoji ėmė plėšt nuo savęs drabužius:
- Neisiu, nevaidinsiu. Tegu mane nors stačią pinigais apipila.
- Neisiu ir aš – prisidėjo Kaziūnė – pamačiau, išsigandau ir viskas galvoje nutrūko. Nieko nebeprisimenu.
- Ką jūs čia kaip mažos – sunerimo Vladas. – Kas čia su jumis pasidarė?  Ko dabar išsigandot? Ar žvėris kokius pamatėt? Nieko nebesuprantu.
- Geriau jau būtų žvėrys, negu ministrai – prisidėjo iki šiol tylėjusi Stasia. – Man irgi tas pats. Jei dabar reikėtų išeit į sceną, nė vieno žodžio nepasakyčiau.
- Ir ta praskydo. Tu gi už visas būdavai drąsiausia. Taip gerai moki savo rolę, ko dar tu pabūgai? – ramino ją Vladas. – Susiimk, yra dar laiko, pagalvok, prisiminsi. Tau gi pirmai reikia eiti į sceną. Štai paklausyk, aš priminsiu, ką tau reikia sakyti. Susitvardyk, pasiruošk. Petrai, paskambink pirmą skambutį. Girdi, kaip salė ūžia, nerimsta, laukia? – jaudinosi Vladas.
- O ką gi aš? Dievuliau, kaip visom, taip ir man. Kad tik būčiau žinojusi, kad taip bus, nė  už jokius pinigus nebūčiau ėmusi rolės.
– Na, bet gi dabar po visam. Viskas padaryta, rolė jau išmokta, dar ir laiko turi prisiminti, dar du skambučiai. Pasiruoškit visi, liaukitės durniavę. Čia ne juokai. Pagalvokit, kas bus, jei vakaras neįvyks? Žmonėms reikės atiduoti pinigus. Niekas niekada nebeis žiūrėti mūsų vaidinimų.
- Ir nereikia – iš už kampo atsiliepė Jonas. – Jau bent aš daugiau niekada neprasidėsiu.
- Va, pagaliau ir vyrų protingas žodis – įsiuto Vladas. – Mergaites dar galima suprasti, bet kad vyrai krauna į kelnes – tai sarmata ant visos parapijos.
- Ko niršti? – pakėlė balsą ir Petrukas. – Bepiga tau, kampe pastovėsi su knygele rankoje. Nei tavęs niekas matys, nei tu nieko, o mums prieš tokią daugybę ponų reikia pasirodyti.
- Dar, mat, jis kalbės – prišoko Vladas prie Petruko. Jau galvojau, kad griebs už krūtinės. – Ar mažai dar apsijuokėm su tuo „SPETAKLIU“? Ant visų sienų „SPETAKLIS“. Tai eik ir rodyk tą savo „SPETAKLĮ“, velniai tave griebtų.
- Tai ar ne pats taip liepei? – gynėsi Petrukas.
- Sakiau kaip žmogui „Spektaklis“, bet ne – „Spetaklis“ – pyko Vladas. – Kur buvai pasidėjęs ausis?
- Dėl tos vienos raidės, niekam nė į galvą - muistėsi Petrukas – matai, kiek žmonių prisirinko?
- Iš tikrųjų, tiek svieto, tiek ponų, tik pagalvokit. Užėmė visus pirmus suolus, o kiek mums litų atnešė! Už tuos pinigus galėsim nusipirkt primusinę lempą, niekas tokios neturi. Kai apšviesim salę, bus gražu žiūrėt. Liks pinigų, dar ir kitokio inventoriaus nusipirksim – kaip įmanydamas stengėsi Vladas išjudinti pasimetusius draugus. – Gal gi jau pradėkim? – kreipėsi į visus padrąsindamas. – Petrai, antrą skambutį, o tu, Stasia, stok čia prie durų. Po trečio skambučio, kai tik pakils uždanga, tu įeini ir sakai, o paskui tave eina Jonas ir taip toliau…
  Stasia pagaliau leidosi įkalbama. Pasitaisiusi žiurstą ir skarytę ant galvos ji atsistojo prie durų su tokia veido išraiška lyg būtų pasirengusi žengti į savo kapą.
  Nuskambėjo trečias skambutis ir, tik sujudėjus uždangai ji vietoj to, kad eitų į sceną, staiga metėsi atgal, pargriovė už jos stovėjusį Joną, užvirto ant jo, persirito per jo galvą ir nusirideno iki pat stalo. Kai draugės padėjo jai atsikelti, ji vos išsilaikė ant kojų. Jonas keikėsi, o Stasia verkė.
- Kas dabar bus? Kas bus? – beviltiškai sudejavo Vladas. Jis taip jaudinosi, kad knygelė šokinėjo rankoje. – Dabar tai jau tikrai pražuvome. Niekada nepagalvojau, kad taip gali atsitikti.
  Kai po trečio skambučio pakilo uždanga, žiūrovai pamatė tuščią kaimišką pirkią. Viduryje kambario stalas, kelios kėdutės, o prie sienos, gražia lovatiese užtiesta su dviem pagalviais, lovą. Kampe – duonkepė krosnis, prie jos kelios pliauskos  malkų ir ant kaladės kibiras su vandeniu.
  Salė nuščiuvo, laukia, kas bus toliau. Staiga Vladas prišoko prie manęs:
- Tu, mažulėle, neseniai mokyklą lankei. Turėtum prisimint kokį nors eilėraštį. Būk gerutė, išeik į sceną ir pasakyk  kokį nors eilėraštuką, nors keletą žodžių, kas tik beateitų į galvą.
  Taip užklupta aš irgi pasimečiau. Nieko nebeprisimenu. Atrodo, lyg niekada nieko nebūčiau mokėjuisi. Tik staiga netikėtai dingtelėjo:
              Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai
              Trakų štai garbinga pilis.
Stengiausi iš visų jėgų prisimint ką nors kita, bet niekas daugiau neatėjo į galvą, nors tu kažin ką. Taip su tais pelėsiais aš ir išėjau į sceną. Su balta bliūzele, rainu sijonėliu ir su popierinėm naginaitėm ant kojų. Iš karto buvo labai nedrąsu, ką ir bekalbėt, bet toliau įsidrąsinau ir užbaigiau visai gerai.
  Nuleido uždangą, man truputį paplojo ir aš išėjau iš scenos. Čia patekau tiesiai į Vlado glėbį. Jis apkabinęs mane porą kartų kilstelėjo ir pabučiavo:
- Ačiū tau. Tam kartui mus išgelbėjai. Dabar mes dar turim šiek tiek laiko pasiruošt ir išeit į sceną su vaidinimu.
- Jūs tik pažiūrėkit, mergaičiukė išėjo ir nepabūgo, o jūs suaugę žmonės negi leisit sau taip apsijuokt? – kreipėsi jis į visus.
  Žiūrovai kantriai laukė, o pati drama vyko užkulisyje.
- Tai, kad viską užmiršau, nieko nebeatsimenu – savo kartojo Gindrė.
- Taip tik atrodo – ramino ją Vladas. – Pirmus žodžius žinai?
- Na, atrodo, žinau – pagalvojusi pasakė Gindrė.
-  Gerai. Užtikrinu, kai tik ištarsi pirmus žodžius, tuojau viską prisiminsi. Svarbu išeit į sceną ir matysi viskas palengvės – drąsino Vladas.
- Stasia, stok vėl prie durų. Ačiū Dievui, kad nesusižeidei, sulig pirmais žodžiais ženk į sceną. O jūs vyrai ką galvojat? Negi nusileisit mergaitėms? - kiek beramino ir įkalbinėjo Vladas artistus, bet entuziazmo nesulaukė. Visi stovėjo nuleidę galvas, neryžtingi ir pasimetę.
- Tai avinų banda – pritrūko kantrybės vaikinas. – Baigta, nuo šios dienos, kad aš su jumis prasidėčiau. Neveltui miestiečiai mus kaimo žmones laiko kvailiais, girtuokliais ir mušeikomis. Šitokia pasitaikė proga parodyti, kad ne tokie mes atsilikę šiame užkampyje, kad ir čia yra trupinėlis kultūros. Nereikia jums – nereikia nė man – ir tėškė knygelę ant stalo.
- Jeigu tik Stasia išeis, aš ko gero eisiu paskui ją – netikėtai ryžosi  Jonas. – Tik žiūrėk, jei dar kartą pargriausi- trenksiu – pagrąsino jis Stasei, kuri rankomis lygindama žiurstą, svarstė, ką daryt.
- Viskas bus kuo geriausiai – pralinksmėjo Vladas. – Tai ką, gal jau pradedam vieną kartą?
  Kai Stasia įžengė į sceną, aš užsimerkiau. Kai atmerkiau akis, jau ir Jonas peržengė scenos slenkstį. Pro plyšį stebėjau pimąjį veiksmą. Garbė Dievui, viskas buvo gerai. Kaip sakė Vladas, taip ir buvo. Tik pirmi žodžiai buvo ištarti nedrąsiai ir tyliai. Vėliau viskas vyko sklandžiai ir garsiai, visai taip, kaip stengėmės per repeticijas. Uždangai nusileidus ir prasidėjus plojimams, visi švytėjo.
- O žinot, ką? – pasižiūrėjusi pro užuolaidos kraštą, atbėgo Onelė. – Ponų nėra.
- Galėjo ir pasilikti. Vistiek jau daug kraujo mums sugadino – nė kiek neapsidžiaugė Stasia.
Operos solistė - scenos žmogus mus puikiai suprato.