[1984 m. rugsėjis]

-mamai-


tada jau nekvepėjo vasara
ir ant asfalto
krito kaštonų įsčios
nauji, maži gyvenimai riedėjo
apvalios dienos
pilnos turinio ir nuojauta
artėjančio kentėjimo
stingstantys
nešylantys delnai, pilni laukimo
ant seno klevo tako
sluoksniai minčių ir viltys
kad virš tamsėjančių laukų
iš šiaurės vėjo, atsitokės
ir nuskardės kvėpuojantis likimas

ir taip virš melancholiško byrėjimo
iš naujo patekėjus rytui
aš savo rudenį turėjau.