SpeTaklis

Miestelyje daug jaunimo, bet jis jau seniai pasidalinęs į dvi dalis. Vieni vaikinai mėgėjai išgerti, palošt kortomis iš pinigų, jie neretai ir muštynes sukelia per atlaidus. Kiti – kultūringesni, šviesesni su Vladu priešakyje. Prie jų šliejasi ir mergaitės.
  Vladas – mūsų miestelio pažiba. Jis paprastas vaikinukas, kaip ir visi. Baigė mokyklą, yra apsiskaitęs, išprusęs. Iš jo visada galima gauti knygų, nors nežinia iš kur jis jų turi. Vis tik gauna iš kažkur, bet neretai ir pats perka litą kitą susitaupęs. Duoda knygas skaityti visiems, kas tik paprašo. Apie jį buriasi ratas pažangesnės miestelio jaunuomenės, o jis pats savaime tampa lyderiu. Tokiu būdu jis nesunkiai sukūrė miestelio jaunimo “saviveiklą”.
  - Turim gana gerą parapijos salę. Kodėl gi ja gali naudotis tik pavasarnikai su savo šv. Kazimiero ir kitų šventųjų  vaidinimais? O mes ar negalim suvaidint nė kiek neprasčiau už juos kokį linksmesnį, trumpesnį veikaliuką, kad tektų šiek tiek laiko ir jaunimui pasilinksminti – pasakė kartą Vladas ir visi jam pritarė.
  Pavasarnikai – tai daugiausia ūkininkų vaikai. Jie užima salę daugiausiai žiemą, o vasarą, kai prasideda lauko darbai, nebelieka laiko užsiimt su vaidinimais. Salė lieka laisva. Tada jau ja gali naudotis, kas nori. Reikia tik gauti leidimą iš policijos, užmokėti klebonui už salę – gauni raktus ir visai parai ar net dviem salė tavo.
  Visi pasitiki Vladu. Jis ir veikalą suranda ir atlikėjus parenka, išrašo roles ir atiduoda visiems mokytis. Jis netgi grimuoja pats. Toks ten ir grimas: tai ūsus iš kailio prilipina katram panosėje, tai antakius juodai anglimi papaišo, tai skruostus, pamirkęs raudoną popierių vandenyje, rausviau padažo. Brūkšteli anglimi keletą brūkšnių per kaktą, atseit raukšlės.
  Kaip jis ten padaro, taip, bet vistiek už visus geriau. Tik jis vienas žino, ką vienu ar kitu atveju reikia padaryt.
  Neseniai susibūrė tas jaunimas, tačiau jau suvaidino keletą komedijų, dramų, surengė keletą gegužinių. Vietiniai gyventojai uoliai lankosi pažiūrėt tų vaidinimų. Visiems labai patinka matyt scenoje truputį pasidažiusius pažįstamus savo miestelio vaikinus ir mergaites. Pasibaigus vaidinimui eidami namo jie komentuoja ne tiek patį veikalą, kiek atlikėjus. “Tas ar anas tai gerai nuduoda – tikras tėvas”  arba “ būtų visai gera motina, bet perdaug greitai laksto”
  Šią vasarą per šv. Petro Povilo atlaidus taip pat rengiamas vakaras. Bus rodoma trijų veiksmų drama “Prakeikti pinigai”. Nors man tik trylika metų, bet kartu su kitais ir aš gavau rolę – būsiu piemenaitė.
  Ruošėmės nuo pat Velykų. Mokėmės roles, beveik kas vakarą rinkomės į repeticijas. Niekas tur būt nelaukė tų atlaidų taip kaip aš. Pirmą kartą scenoje – kaip seksis, ar visi mane pamatys, o ką pamatę pasakys?
  Nuo salės raktai jau pas Vladą. Net dviems paroms. Ruošėmės jau iš vakaro: eglutes, sąmanas, pataisus dekoracijai vaikinai suvilko iš miško ir užkulisiuose sustatė. Vos begalim praeit. Suneštos dekoracijos į sceną pateks tik per antrą veiksmą, o pirmam veiksmui scena jau paruošta. Paskutinė repeticija  buvo jau scenoje.  Vladas patenkintas, visi linksmai nusiteikę, juokauja, erzinasi, šaiposi vieni iš kitų, pamatę aprangą ir grimą:
- Tu, kai bučiuosi Gindrę, būk atsargus, kad ūsai nenukristų…
Rytoj jau ir atlaidai. Man – paskutinė naktis be miego. Kelis kartus kėliausi žiūrėt pro langą, ar nelyja. Naktį jei ir palytų – maža bėda, netgi geriau, tada dulkių būtų mažiau. Bet jau dieną, Dieve saugok, kaip nereikia lietaus. Viską sugadintų. Kai oras gražus, tai per atlaidus miestelyje būna daug žmonių. Daug kas pasiliks ir vakarėliui, o jei lietus – tai ir iš pačio miestelio nelabai kas norės ateiti.
  Naktį nelijo, be to ir rytas išaušo giedras. Kur ne kur arčiau tekančios saulės pasklidę plaukiojo keletas baltų, permatomų, rausvais pakraštėliais  kamuolinių  debesėlių. Kiek migus, kiek nemigus kėliausi, prausiausi ir po pusryčių šventadieniškai pasirėdžius išėjau į bažnyčią. Žmonės vis plūdo ir stūmė mus arčiau altoriaus.  Kai pristūmė beveik iki Dievo stalo, draugė, paėmusi mane už rankos, ėmė brautis atgal.
- Einam kaip arčiau prie viškų – pakuždėjo ji man tyliai – bus geriau girdėt.
- O ką tokio mes ten išgirsime? – taip pat tyliai paklausiau.
- Ar nežinai? Mišias giedos solistė iš Kauno. Yra atvažiavusi į miestelį pas gamines. Su vyru ministru ir dviem vaikais ir draugų būriu svečiuojasi.
  Užimta vakarėlio rūpesčiais neišgirdau net tokios naujienos. Niekis, dar ne vėlu. Jeigu iš tikrųjų giedos, tai ir aš išgirsiu.
Prasidėjo mišios. Į trumpas lotyniškas giesmes nuo altoriaus atsakinėjo choras ir tik po gerokos pauzės pagaliau pasigirdo:
          Kyrie Eleison Christe Eleison Kyrie Eleison
Kiek tik buvo žmonių bažnyčioje, visi atsisuko į viškas, iš kur po bažnyčios skliautais pasklido toks gražus kaip varpelis operos solistės balsas. Kol dar giedojo žemesniu balsu, ne taip griebė už širdies, bet toliau vis kildamas aukščiau balsas su ilgais pratęsimais tarsi plazdėdamas, virpėdamas liejosi tiesiog į širdį. Nors sausakimšoje bažnyčioje buvo karšta, aš pašiurpau. Ant rankų ir blauzdų atsistojo plaukeliai. Nebejaučiau, kad stoviu ant žemės, jaučiausi, lyg būčiau pakilusi į orą, taip paveikė mane jos giedojimas.
Kai giedojo antrą mišių dalį, buvo jau daugiau aukštų gaidų ir aš lyg apsipratau, nusiraminau ir jau suvokiau, kada reikia atsiklaupti, atsistoti kartu su visais, tačiau jaučiausi lyg ne sava. Viešpatie, kaip gražu! Dėkui tam, kas sugalvojo ją pakviesti giedoti bažnyčioje. O gal ji pati panoro padovanoti šias mišias savo žemiečiams, parapijiečiams, kurios taip giliai sujaudino ne tik mane vieną?
Kai baigėsi mišios, apėjau miestelį, norėdama pasižiūrėt, ar jau yra iškabinti skelbimai.  Taip, skelbimai bent trys, bet vietoj to, kaip visada buvo rašoma “VAKARAS”, dabar buvo užrašyta “SPETAKLIS”. Truputį keista, bet jau čia mūsų Petruko išmonė. Na, jei jis taip užrašė, tai matomai taip ir reikėjo.
  Pavalgiusi pietus nuėjau į salę. Pamaniau, gal ir aš būsiu ten reikalinga, yra kas veikti. Jau daug kas atėję anksčiau. Vyksta paskutinieji pasiruošimo darbai. Pripylę žibalo pilnas ropes, vaikinai visur iškabinėjo lempas. Iš pasienių sustatė suolus į vidurį salės, o pačiom pirmom vietom atnešė kėdes, patikrino, ar gerai pakyla ir nusileidžia uždanga. Mergaitės kambarėlyje matuojasi iš namų atsineštus drabužius, skirtus vaidinimui, apžiūrinėja, kad gerai tiktų ir gražiai atrodytų. Kai ką prisega, kai ką susiuva, po truputį pačios grimuojasi nelaukdamos nei Vlado. Man teko grimo nedaug – truputį paryškino antakius, parausvino skruostus. Užvilko margą sijonėlį, baltą bliūzelę ir naginaites iš kieto popieriaus ant kojų užmovė. Mane dar šiek tiek padažė Kaziūnė ir aš jau pasiruošusi. Nusibodo ir į veidrodį žiūrėt. Viską salėje sutvarkę grįžo ir vaikinai. Juos grimavo pats Vladas. Lipina ūsus, barzdas, kur reikia brauko su anglimi, su bičių vašku didina ir platina nosis, o jei reikia, tai ir kuprą ant nosies pasodina.
Jau penkios . Už valandos turi prasidėti vaidinimas. Po truputį renkasi ir žmonės. Mūsų “artistai” bėga pažiūrėti pro uždangos kraštelį, ar daug žmonių. Grįžę linksmai pranešinėja, kad daug ir vis dar renkasi.
- Va, šitame kampe aš kaip visada stovėsiu. Jeigu kuris pamiršit žodžius, ateikit iki tos kertės ir aš pasufleruosiu – paskutinius nurodymus duoda Vladas.
Staiga nuo uždangos į užkulisį atbėgo baisiausiai išsigandusi Kaziūnė:
- Viešpatie! Jūs tik eikit pažiūrėt, kas atėjo...
(B. d)