<savo pasauliui>

[...sakau mažai, o galvoje turiu daug daugiau...]

mažytis lopinėlis, net ir pats mažiausias vaikyste kvepiančios ir taip stipriai primenančios sektas pasakas prieš vaikiškiausią pietų ir nakties miegą, padėtų nurimti. tikrai padėtų. leistų būti taip pat reikalingam ir mylimam, kaip kadaise šiltame mamos glėbyje. jis įpatingas. ten pasaulis. ji pasaulis. kelias minutes patrypčiojus prie lango ir sunkiai kvėpuojant jau po akimirkos buvo užvestas mašinos variklis ir paleista groti seniausia kasatė, kurią buvo galima rasti toje mašinoje. tai buvo ženklas. visi tie metai buvo ženklas, kad išsižadėjo pasaulio, kad paliko jį vieną ir privertė verkti dienomis, kai malonėdavo paskambinti ir paklausti: ''kaip sekasi? ''. kartą į metus. ir tais kartais nerupėdavo jokie glėbiai ar kaldros. toli gražu ne, bet dabar rūpi. dabar nuoširdus gailestis ir sažinė triumfuoja. šoka laimės šokį, o bala po balos ima ryškėti pirmoji pamatyta upė, tada ežeras ir galiausiai jūra. niekas negalėjo įsivaizduoti, kad šilčiausią dieną taip stipriai lis..
pakelėje sutiktas katinas ir taip gerai pažįstamas dabar net apgriuvęs namas liko svetimi. atrodė nesvetingi, iš tolo žiūrėjo su panieka ir tariamu agresivumu. nieko nebeliko arba liko tik to akivaizdžiai nesimatė ir negalėjo matytis. galvoje gimė ir mirė prisiminimai su kiekvienu padangų priliestu akmenuku, žole, vėju. taip. ten viskas buvo taip kaip palikta. rodėsi, kad laikas stovėjo. laukė, kada bus aptiktas lyg didžiausias nusikaltėlis ir bus priverstas daryti seną nusikaltimą, kurio baigti neįmanoma. tik jos veidas. mama. pasaulis. ta šiluma ir dar šiek tiek joje gyvenančiu jaunatviškumu trykštanti butybė buvo kitokia. jai laikas nesustojo. ją paliko likimo valioje ir jis. apleista, bet taip labai mylima ir pažįstama ji šypsojosi ir atrodė, kaip tada kai išlydėjo į kelionę, kuri vis dar nesibaigė, nes ji nėra nuo tada mačiusi tų akių, apkabinusi savo dalelės arba kaip tas angelas su kuriuo buvo sulyginta vaikiškame rašinyje motinos dienos proga, kurį skaitydama paslapčia verkė ir šyrdyje neapsakomai džiaugėsi. dabar tik dar angeliškėsnė. tokia kokios liesti negalėjai, bet taip norėtūsi.. laukianti ji atrodė žavinga, lyg sena liepa, kurią paliko jauną ir stulbinančią, o rado senstelėjusią ir be abejonės paveiktą laiko. bet ji buvo tokia pati. tai buvo tas dešimtasis pasaulio stebūklas, kurio mokykloje taip ir nepasakė...