Valkatos badas

Laukė, taip ilgai tikėjos,
Saldžios mažos valandėlės.
Stengės save atidėti,
Kad tik nepaliktų jo vietoj.

Taurėlapius rinko iš lėto -
Klijavo pagrindą žiedo.
Žiedlapiai buvo palėpėj
Toli už fasadinės sienos.

Lipo į sieną – kabinos nagais,
Tvirtybe, jausmu – vos po plyta
Į didelę tamsią palėpę
Kaip badmečių duonos ieškot.

Tik alkis tas buvo laukinis,
Nežinai, ko išalkęs esi.
Ir žiedą klijuoti tu nori,
Nors niekad ankščiau nebandei.

O siena aukšta, kaip pilaitės,
Turbūt palėpėj slepias karalaitės
Širdelė žiedlapius paslėpus,
Ant maišo varpų sau prisėdus.

Ir užlipai toks alkanas ir purvinas
Sudėjai žiedą iš dviejų daliu
Ir pajutai kaip virpa pumpuras
Sprogimo momentu.

Ir kaip pavasariui dabar čia jaustis,
Juk  pumpuras gėle pražydo,
Drovumas nektaru pavirto,
Tik badas tas gašlus paliko:
- Tokia ta jau alchemija ...