Ateiki, kai svirpliai nutyla

Ateik į sodą, prie obels senos,
Kai obuolius mėnulis sagsto sidabru
Ir kai pakimba laikas ant obels šakos,
Ir krinta žvaigždės į viršūnes obelų.

Ateiki, perbrisk jaukią tylą,
Apsėmusią medžius ligi kulkšnių.
Ateiki, kai svirpliai nutyla
Ir klausosi sirpimo obuolių.

Ateik, kai obuoliai alyviniai
Pabalę krinta  nuo šakų
Ir perskrodę bekraštę tylą,
Į žemę bumbteli beprotišku trenksmu.

Kai obuoliais, - prinokusiais, saulėtais, -
Pakvips sode gili tamsi naktis,
Po obelim, - sena, tokia žvaigždėta, -
Pasaulis vėl tamsoj tviskėdamas nušvis...

Ateik į sodą, prie obels senos,
Kai obuolius mėnulis sagsto sidabru...
Ateik, kai pasiilgsi vienumos
Ir kai pamirši, kiek danguj žvaigždžių...