Telydi ir Tave

Kaulus sudegino, tik pelenai vėjy beliko.
Ar prasidėjęs iš dulkės gali pasikeist,
Atsakyti neverta.

Aidi varpeliai dažniau nei derėtų
Tikinčioj ašaroj brolio
Murmant po nosim rožančių.

Keikia, bet gerbia, nes bijo.
Krebžda, kai dera rimtis.
Tylų knarkimą dangsto altoriaus šešėlis.

Po sutana džinsinės kelnės,
Meluoti neleidžia garbė.
Davatkų eilė prie klausyklos kas dieną ta patį kalbės.

Laukia burnytė plačiai prasižiojus,
Iš butelio gerti pamėgus.
Avinėlį priimti į sielą per skrandį gebės.

Nuo dūžio lyg dūžio vargonų
Išsiskalbia dėmės šiamkart.
Užeikite, prašom, dažniau, mielas broli.

Telydi ramybė per amžius ––