Riaušės Madero mieste

Tą dieną, kai į mūsų miestelį atvyko prancūzas, kartu su Chuanu Pablo krovėme jo kaimynų baldus į seną Fordą. Su Chuanu buvau pažįstamas tik savaitę ar dvi. Jis papasakojo, kad kaimynai kraustosi kažkur į Verakruzo pakraštį. Reikėjo jaunimo, kuris į automobilį sukrautų jų baldus, ir Chuanas paprašė, kad jam talkinčiau. Mes įkėlėme baldus į priekabą. Aišku, ne viskas tilpo, tad turėjome keletą laisvų valandų, kol Migelis, jaunesnysis Chuano brolis, nuveš baldus į naujuosius namus gretimoje valstijoje ir grįš, kad sukrautume likusius. Šeimininkas išvažiavo su Migeliu, tuo tarpu jo žmona, kažką šūktelėjusi mums, nutipeno į vėsią savo buto tamsą, palikusi praviras duris, ir aš žiūrėjau, kaip nustebusi dienos šviesa droviai stoviniuoja prie slenksčio, nedrįsdama žengti į vidų. Su Chuanu Pablo likome lauke. Atsisėdome ant sofos, kuri netilpo į Fordą, ir ėmėme pakaitomis maukti viskį iš butelio. Taip ir sėdėjome, kol grįžo Migelis: spoksodami į saulės atokaitoje besirangančius dulkių ir smėlio kamuolius. Visiškai prasmirdau nuo prakaito. Sėdėdamas ant tos sofos pirmą kartą išvydau tamsiaplaukę, gyvenančią name priešais. Tai truko tik kelias akimirkas, o jos vardas buvo Anikė.

    Su prancūzu pirmą kartą susidūriau po savaitės. Tada žinojau tik tiek, kad jo vardas Markas, kad jis atvyko kažkur iš pietinės Prancūzijos dalies, įsidarbino mokytoju vidurinėje mokykloje ir dabar mokė mūsų vaikus savo kalbos. Taip pat žinojau, jog jis jau kelias dienas vaikšto su Anike. Pašaukiau jį, vakare vienišai ėjusį pro tuščią miestelio turgų. Jis priėjo, neatrodė nustebęs. Pasakiau, kad paliktų Anikę ramybėje. Prancūzas pakėlė akis, nusišypsojo ir pasakė, kad man būtų daugiau naudos, jei dabar, užuot aiškinęsis su juo, šokinėčiau aplink Anikę. Liepiau prilaikyti liežuvį už dantų, tačiau jis ramiai tęsė. Pasakė, kad jis mano Anikę moko prancūzų kalbos. Jos tėvai paprašė, jis sutiko. Pinigų neima, nes Anikės šeima neturtinga. Tada užsiminė, kad girdėjo apie mane, kaip aš tris vakarus iš eilės laukiau prie jos namų. Išsitraukiau peilį. Būčiau prancūzą užmušęs, tačiau jis atrėmė visus smūgius, išmušė peilį ir pargriovęs užlaužė man rankas. Paleido ne iš karto, o atsistojęs pirmiausia paėmė peilį ir išmetė į šiukšliadėžę. Po to padėjo atsikelti. Prancūzas leido suprasti, kad nekels prieš mane rankos ir pataria man elgtis taip pat. Jis ištiesė purviną delną:
    - Markas.
    - Chose Manuelis.

    Nuėjome į barą miestelio pakraštyje. Markas buvo keliais mėnesiais už mane vyresnis, šnekėjo gera ispanų kalba, gerdavo tik alų. Dar kartą paklausiau jo apie Anikę. Markas atsakė, kad jų niekas nesieja, kad man kelias atviras, jeigu tik turiu, kuo ją sužavėti. Bet jeigu ketinu lįsti prie jos vien dėl to, kad patenkinčiau savo šlykštų geismą, Markas asmeniškai užtikrins, kad aš niekada Anikės nebepamatyčiau. Liepiau jam nelįsti ne į savo reikalus. Markas persėdo prie raudonplaukės merginos už kelių staliukų, nepaisydamas su ja sėdėjusios draugės. Po penkių minučių atsistojo, nuėjo į tualetą, grįžęs kažką leptelėjo barmenui ir vėl prisėdo prie manęs. Ėmė klausinėti, ką žinau apie tą raudonplaukę merginą. Žinojau, kad ji amerikietė ir anksčiau dažnai lankėsi tame bare su savo amerikiečiu vaikinu. Markas pasakė, kad šiandien jis bus jos vaikinas ir kad ji visai jam nepatinka, nes neskaito knygų. Pasakiau jam, kad Prancūzijoje galbūt viskas kitaip, tačiau čia niekas neskaito knygų. Tada paklausiau, kokio velnio jis iš Prancūzijos atsibeldė į Meksiką.
    - Jūs turite saulę ir apelsinmedžius, - atsakė jis.
    - Bet mes gyvename kaip vargšai, - pasakiau.
    - Net ir žinodamas apie jūsų neturtą, manau jus esant laimingus, - tarė Markas. - Visas pasaulis tiki, kad jūs vakarais išeinate į gatves, geriate tekilą, pučiate žolę ir šokate. Atvykau patikrinti, - jis paplekšnojo man per petį. - Atsakyk man, Chose Manueli, ar šoki vakarais? Ar esi laimingas?
    Pasakiau jam, kad jis per daug šneka. Markas kurį laiką tylėjo, po to staiga tarė:
    - O žinai, kad Anikė - prancūziškas vardas?

    Ėmiau mokytis, kaip tarti prancūziškus žodžius. Markas užrašydavo frazes, šalia ispanišką vertimą, ir aš jas išmokdavau, kad po to galėčiau pasakyti Anikei. Markas teigė, kad taip padarysiu jai gerą įspūdį, užgoždamas blogą pirmąjį. Mat, kai pirmą kartą laukiau prie jos namų, kad pasitikčiau ją, vakare einančią į miestą, Anikė tiesiog praėjo pro mane, net neatsisuko ir nieko neatsakė, kai ją šaukiau. Kitą vakarą sulaikiau ją už rankos, bet ji ėmė muštis ir keiktis, ir aš ją paleidau. Trečią kartą tik trumpai pastovėjau po jos langais ir nuėjau į miestą. Tai buvo dar iki susipažinau su Marku. Jis išanalizavo mano klaidas ir liepė mokytis manierų.
    - Jūs, meksikiečiai, nė velnio nesuprantat meilėje. Jums rūpi tik putės, - vis kartodavo jis. - Dėl tokių, kaip jūs, ir sakoma, kad vyrai myli ne širdimi, o tarpkoju.
    Visų pirma, turėjau paskirti Anikei pasimatymą kavinėje arba, geriau, parke. Markas nusprendė, kad reikia parašyti jai laišką. Į pasimatymą turėjau ateiti padoriai apsirengęs, Markas neleido man matytis su ja, apsirengus tradiciniais meksikietiškais berankoviais, purvinais baltos spalvos marškinėliais. Pasiruošimas truko keletą dienų. Iki pasimatymo Anikė neturėjo manęs matyti, todėl dieną po keletą valandų miegodavau pas save bute, o visą likusį laiką praleisdavau su Marku toje pačioje aludėje.
    Vieną rytą, grįždamas namo, sutikau Anikę tame pačiame turguje, kur pirmą sykį sutikau Marką. Priėjau prie jos ir paklausiau, kodėl ji manęs vengia. Ji nieko neatsakė, tik judėjo nuo vieno prekystalio prie kito, saulei švelniai glostant jos pečius ir plaukus. Pasakiau, kad man nerūpi jos putė. Anikė visiškai nereagavo į mane, o aš tik žiūrėjau, kokia ji graži. Ir sekiau paskui ją, kai ji, atsisveikinusi su pardavėjomis ir pardavėjais, išėjo iš turgaus. Ir, eidamas iš paskos, nužiūrinėjau ją nuo galvos ligi kojų, ir stengiausi įkvėpti kuo daugiau jos kvapo. Ir žiūrėjau, kaip įsitempia jos įdegusios rankos. Ir norėjau perimti iš Anikės maišus, nors jie ir nebuvo sunkūs, tačiau ji neleido. Ir ji ėjo išdidi ir nepriklausoma. Ir galvojau, kad viskas tuoj užsidegs - taip ryškiai spindėjo Anikės oda ir plaukai, saulės spinduliams žaidžiant ant jų. Ir norėjau, kad ji būtų mano. Nusekiau ją iki durų, tačiau taip ir neišgirdau iš jos nei vieno žodžio. Markui apie tai nieko nesakiau. Vakare jis man parodė laišką, kurį parašė Anikei mano vardu, ir kuriame ji kviečiama į pasimatymą. Be abejo, prancūzų kalba.

    Norėčiau Anikei kai ką pasakyti. Namuose, stalčiuje turiu nespalvotą nuotrauką, kurią, būdamas septyniolikos, išsikirpau iš žurnalo. Joje besišypsanti mergina, tamsių garbanotų plaukų, dailaus veido. Ji nėra nuoga, ji apsirengusi baltais marškinėliais ir dėvi juodas kelnes. Marškinėlius nuspalvinau ryškiai geltona spalva, jai velniškai tinka. Ji amerikietė, jos vardo nepamenu, toje nuotraukoje jai devyniolika. Man ji visada ir liks devyniolikos, nes man ji tėra nuotrauka. Ji visada manęs laukia ir visada šypsosi. Ji niekada neverkia, jei jai kas nors nesigauna. Ji niekada nebando manęs paguosti ar pakelti nuotaikos, tačiau ji visada mane paguodžia ir pataiso subjurusią nuotaiką. Ji niekada neapkabina kito vaikino ir niekada nekelia pavydo scenų. Ji visada žiūri man į akis, reiškias, niekada neignoruoja. Ji niekada neišduoda ir niekada neabejoja mano jausmais. Aš visada žinau, kur ją rasti, taigi, ji niekada niekur nedingsta ir visada būna šalia. O geriausia yra tai, kad ji niekada nesikeičia ir aš niekada nepastebiu, kad ji kitokia, ir man niekada netenka vaikytis mano paties pasąmonės suformuoto pirmojo įspūdžio, kuris privertė ją įsimylėti. Ji idealas, kuris negriūva ir netgi nedūžta. Tačiau ji negyva, nes ji tėra nuotrauka. Jeigu būtų gyva, nebūtų idealas. Ji niekada manęs nelauktų ir nesišypsotų. Verktų, kai jai kas nors nesigautų. Ji nuolat bandytų mane paguosti ir pakelti nuotaiką, o tada verktų. Apkabintų kitus vaikinus. Nežiūrėtų man į akis, ignoruotų. Ji išduotų ir visą laiką abejotų mano jausmais. Visada kur nors dingtų ir aš nežinočiau, kur jos ieškoti. Ji niekada nebūtų šalia. Bet blogiausia tai, kad ji nuolat keistųsi ir aš vis pastebėčiau, kad ji kitokia, ir nuolat stengčiausi vėl išvysti ją tokią, kokią ir įsimylėjau. Ko gero, taip neištverčiau.

    Saulėta Meksikos įlankos pakrantė, vandenyje pliuškenasi pusnuogės gražuolės. Ramiro Gonzalesas žiūri į jas, leisdamasis stikliniu liftu. Pasiekus pirmą aukštą, metalinės durys be garso atsidaro ir Ramiro, su savo, galima sakyti, kolega, kartu išeina iš lifto kabinos ir greitai bei užtikrintai nužingsniuoja koridoriumi. Jie abejingai praeina pro visus ant sienų kabančius neskoningus paveikslus ir praėjimuose išstatytus augalus, nesisveikina su pakeliui sutiktais žmonėmis. Jų veidai rimti ir prakaituoti, jie nusiėmę švarkus, kuriuos abu neša, užsimetęs ant rankos, Ramiro kompanionas, tačiau jų marškiniai vis tiek tiesiog šlapi nuo prakaito. Jie pereina vestibiulį ir nestabtelėję įveikia sukamąsias duris. Ramiro Gonzalesas laviruoja tarp automobilių, pastatytų pavėsyje prie įėjimo, nužingsniuoja iki kito pastato, įeina ir išeina pro duris kitoje jo pusėje. Į veidą tvieskia saulė. Ramiro kerta nedidelę aikštę, perbėga gatvę, jo kompanionui rodant atkištą delną vairuotojams, kad šie juos praleistų. Kitoje gatvės pusėje juos pasitinka kostiumuotas jaunuolis. Trise įsilieja į minią. Visoje Obreros aikštėje keletas tūkstančių šurmuliuojančių žmonių. Sustoję grupelėmis, jie kažką pusbalsiu diskutuoja, kažką vienas kitam aiškina, daugumos veidai niūrūs. Šiomis dienomis Tamaulipo valstijos valdžia priėmė kažkokį neaiškų įstatymą, kuris sukėlė didžiulį gyventojų nepasitenkinimą. Kažkas susiję su mokesčiais ar atlyginimais, ar darbo vietų ribojimu. Opozicija surengė keletą demonstracijų didesniuose miestuose. Minioje kažkas iškelia Meksikos vėliavą. Ramiro Gonzalesas žengia ant pakylos. Jis atsikrenkščia ir nužvelgia aikštėje susirinkusius žmones. Įjungiamas ir patikrinamas mikrofonas, minia nutyla. Ramiro Gonzalesas sako kalbą.

    Kai prasidėjo riaušės, mudu su Marku buvome tik atvykę į Siudad Madero. Mūsų traukinys įriedėjo į stoties rajoną kaip tik tada, kai minia pajudėjo iš Obreros aikštės į pagrindines gatves. Markas tada paklausė manęs, ar žinau, kas vyksta, ir aš nežinojau. Prasidėjus riaušėms, stovėjau su peiliu rankoje vienoje iš tų gatvių. Aplinkui dužo parduotuvių vitrinos, jaunuoliai vartė lauko kavinių staliukus. Kai kurie puolė savus, vieniems kliuvo į veidą iš kumščio, kitiems iš butelio. Triukšmas, kaukiančios automobilių signalizacijos, visi bėgo kažką skanduodami, šaukdami. Į gatves įlėkdavo policijos ekipažai, iš jų iššokę pareigūnai puldavo talžyti visus, ką spėdavo pačiupti, tačiau prie kiekvieno iš jų iškart prilėkdavo po kelis jaunuolius. Įsismarkavusi minia uždaužė bent kelis policininkus taip, kad šie nebegalėjo atsikelti. Prancūzas buvo kažkur dingęs. Kai kur telkšojo kraujas. Minia skverbėsi gatvėmis gilyn į miestą. Bėgau ten, kur girdėjau didžiausią triukšmą. Vienoje gatvėje mačiau liepsnojančią ugnį. Prie pat manęs sustojo policijos automobilis, iškart į langus buvo paleisti akmenys ir mes pasitikome iššokusius iš mašinos pareigūnus. Mano peilis paragavo kraujo. Apvertėme automobilį ir judėjome toliau. Kur nors vis pasigirsdavo dūžtančio stiklo garsas. Išėjome į platesnę gatvę, kur regis, vėl susirinko visa minia. Čia buvo ir pagrindinės policijos pajėgos. Kelios piktos skanduotės ir abi pusės su įniršiu puolė viena kitą it du pasiutę šunys. Daugybė pasiutusių šunų, apsiputojusiais snukiais, raudonom akim. Puoliau į šią mėsmalę, ėmiau brautis į patį jos vidurį, bet staiga kažkas mane sustabdė. Nieko nepajaučiau, tiesiog suklupau ir tada pamačiau kraują: kažkas man smeigė peiliu į pilvą. Kurį laiką taip ir klūpojau. Tada pakėliau akis ir pirmas dalykas, kurį išvydau, buvo Meksikos vėliava, kažkieno iškelta minioje.

    Sapnuoju, kad esu Siudad Madero centre naktį, miestui nutilus ir ištuštėjus, ir ką tik palijus. Gatvės apšvietimas neįkyriai atsispindi šlapiame asfalte, juodą dangų jaukiai įrėmina palmių viršūnės. Esu sankryžoje, pačiame kelių sankirtos centre ir stebiu pravažiuojančias vienišas mašinas. Aplink taip tylu, kad, automobiliams pravažiuojant, galiu girdėti, kokia melodija groja kuriame nors iš jų. Klausausi tų melodijų, kol jos pranyksta tamsoje. Ilgainiui įsitraukiu į šį žaidimą, išgirdęs dainą, iškart laukiu kito automobilio, kad galėčiau išgirsti jame skambančią melodiją. Stengiuosi ją pagauti ir kuo ilgiau nepaleisti. Manęs vos nepartrenkia. Bet štai pravažiuoja juoda mašina ir aš nesuprantu, kokia melodija joje skamba. Apskritai negaliu nieko išgirsti, vien tik prislopintą triukšmą, tokį, koks būna nenustačius jokios radijo stoties imtuve. Vejuosi tą mašiną gatvėmis, kuriose nebėra apšvietimo. Automobilis važiuoja išjungtomis lempomis ir aš bėgu ir nesuprantu, kaip vairuotojas gali matyti kelią, ir tamsoje netgi pats nebematau, ar dar bėgu paskui tą mašiną, ar ji jau kur nors nusuko. Bėgdamas suvokiu, kad tą automobilį vairuoja Anikė, todėl būtinai reikia jį pavyti, ir staiga automobilis sustoja, aš pripuolu prie jo, ir matau, kad visos durelės atidarytos, ir viduje nieko nėra. Šioje vietoje gatvė apšviesta, nors ir gana blausiai, aš apsižvalgau ir matau, kad esu prie didelio namo, už kurio tamsus miškas, ir kitoje pusėje taip pat miškas, ir aplinkui nei vieno žmogaus, tik ore sklando nuotrupos kažkokių melodijų, tačiau suprantu, kad nei viena iš jų nėra toji, kurios klausėsi Anikė. Reikia ją surasti, reikia ją pasivyti, ji negalėjo toli pabėgti... Kažkas mane šaukia, atsibundu.

    Tą dieną, kai prancūzas išvyko iš mūsų miestelio, mane paleido iš ligoninės. Lėtai žingsniavau Siudad Madero gatvėmis, galvodamas apie tai, kodėl čia atvykau: Markas norėjo prie jūros. Galvojau ir apie Anikę, apie jos banguotus plaukus, apie tai, kad nei aš, nei Markas taip ir neįteikėme jai laiško prancūzų kalba, kuriame ji buvo kviečiama į pasimatymą. Nusprendžiau, kad būtinai ją pakviesiu, tik sugrįžęs iš Madero. Nesvarbu, kad ji manęs nepastebi. Ji dar būtinai atkreips į mane dėmesį. Mes sėdėsime ant senos sofos lauke, priešais jos namą, gurkšnodami viskį ir spoksodami į besivartančius prieš mus dulkių kamuolius. Markas išskrido į Ameriką, tik gavęs pirmą algą. Džiaugiausi, kad jis išvyko, net nežinau, kodėl. Mintyse skaičiavau, kiek litrų jis išgėrė mūsų miestelio aludėje. Prisiminiau, kaip jis sakė, kad vardas Anikė yra prancūziškas, ir aiškino, kaip naudinga mokėti prancūzų kalbą. Šaunuolis Markas. Panašiai jis suvystė ir miestelio mokyklos direktorių. Niekam mūsų šalyje nereikalinga ta jo prancūzų kalba, tačiau jis įtikino direktorių, kad jo žmonos vardas Nelė - prancūziškos kilmės ir kad labai svarbu mokyti vaikus prancūzų kalbos. Tik pagalvokit, įsimylėjau nuostabią tamsiaplaukę, kurios vardas - prancūziškos kilmės, Anikė. Nė velnio jis ne prancūziškas.