Negimusio vaiko dienoraštis...

Spalio 5 d. Šiandien prasidėjo mano gyvenimas. Mano tėvai to dar nežino. Aš mažesnė už obuolio sėklelę, bet aš jau aš. Ir nors aš dar nesu susiformavusi, vis tiek žinau, kad būsiu mergaitė.

Spalio 19 d. Aš truputį paaugau, bet vis tiek esu dar per maža, kad galėčiau ką nors daryti. Mama man absoliučiai viską daro. Ir juokingiausia, kad mama vis dar nežino nešiojanti mane čia, tiesiai po širdimi. Ir kad maitina mane savo krauju.

Spalio 23 d. Netrukus pradės formuotis mano burna. Tik pamanykit, maždaug po metų aš juoksiuos. Vėliau galėsiu kalbėti. žinau, kokį ištarsiu pirmąjį žodį:,, Mama''. Kas sako, kad aš dar netikras žmogus? Aš jau toks pat žmogus, kaip kad mažytė duonos kruopelė yra vis dėlto tikra duona.

Spalio 27 d. Mano širdis pradėjo visai savarankiškai plakti. Nuo šio momento ji švelniai plaks visą mano gyvenimą. Paskui, po daugelio gyvenimo metų, ji pails ir sustos, ir aš mirsiu. Bet dabar ne galas, o tik mano gyvenimo pradžia.

Lapkričio 12 d. Dabar pradeda formuotis mano rankos. Kokios jos mažytės, net keista. Galbūt kada nors jos gros smuiku ar nutapys paveikslą.

Lapkričio 20 d. Šiandien gydytojas pirmąkart pasakė mamai, kad aš gyvenu čia, po jos širdimi. Ar tu laiminga, mama? Praeis kuris laikas, mama, ir aš ilsėsiuos ant tavo rankų.

Lapkričio 25 d. Mano mama ir tėtė dar visai nežino, kad aš tiesiog maža mergytė. Galbūt jie laukia berniuko. Ar dvynukų. Bet aš juos nustebinsiu.

Gruodžio 10 d. Mano veidas visiškai susiformavo. Tikiuos, kad būsiu panaši į mamą.

Gruodzhio 13 d. Dabar aš beveik galiu matyti, bet aplink dar visai tamsu. Bet greitai mano akys išvys saulės nutviekstą pasaulį. O kaip tu, mama, atrodai?

Gruodzhio 24 d. Mama, aš girdižu, kaip plaka tavo širdis. Įdomu, ar tu girdi, kaip plaka mano širdelė? Aš vos galiu sulaukti to momento, kai gulėsiu ant tavo rankų ir galėsiu liesti tavo veidą, pažvelgti į tavo akis. Juk tu, mama, lauki manęs taip pat kaip aš tavęs, ar ne tiesa?

Gruodzhio 28 d. Gydytojai sodina mamą ant tos keistos lovos, kurią jie vadina operaciniu stalu. Vienas iš gydytojų atneša metalinį padėklą, ant kurio kažkokie peiliai, replės. Viešpatie, ką jie ruošiasi daryti? Jie nori išgąsdinti mane? Nereikia, mieloji mama, aš ir taip išsigandau. Aš noriu kuo greičiau gimti, paaugti, padėti tau, tik neleisk tiems gydytojams manęs skriausti.
Bet niekas manęs neklauso. Mamai kažko suleidžia ir ji kaipmat užmiega. Aš viską matau ir jaučiu.. Gydytojai ima į rankas tuos baisius instrumentus ir pasilenkia prie mamos. Kas čia vyksta? Kodėl man taip baisu ir skauda širdutę?
Štai gydytojas ima reples ir siekia manęs. Aš traukiuosi kiek galiu, bet jis nuplėšia man kojytę. Iš jos plūsteli kraujas. Skausmas begalinis. Mama, kodėl tu miegi ir nesulaikai jų? Aš verkiu, o tie geležiniai pirštai suspaudžia man širdutę. Jaučiu, kad mirštu. Kodėl jie taip elgiasi su manimi? Aš dūstu, kraujas bėga iš mano kūno. Gydytojai ištraukia mane į šviesą, bet aš jau mirus...

Greitai mama prabus ir grįš namo. Viskas bus kaip anksčiau, tik manęs jau niekada nebus - aš negimsiu ir neužaugsiu. Niekada neapkabinsiu jos, nepriglausiu prie savęs.. nepabučiuosiu. Aš neisiu nei į darželį, nei į mokyklą. Mano mama niekada nepamatys mano pirmųjų žingsnių, neišgirs pirmųjų žodžių ir niekada nesužinos, kaip labai aš ją mylėjau.... Mama, kodėl tu leidai jiems mane nužudyti? Mums būtų buvę taip gera kartu...: ' (