Postpunk

Kažkokia nesąmonė. Viskas maišosi ir nieko nebesusigaudau: traukinių vaikai, stočių vaikai, pinigų vergai, šiaip pašaliniai. Kartais pasirodo koks punkas. Apsivožiau. Užsirūkau cigaretę. Dūmai pamažu sklaidosi. Na, viskas gražu ir aišku. Dūmai ir daugiau nieko. Dūmai ir stoties triukšmas. Mano nesančios mintis išblaško kažkokio žmogėno veidas, kuris įsiveržia į mano teritoriją ir nutaiso įžūlią miną:
- klausyk, duok patraukti…
- O by*io tašėj ar nenori? – išsprūsta žodžiai kartu su dūmų kamuoliu ir gerklėje taip nemaloniai sugraužia. O šis, tikriausiai stoties vaikas, stovi ir spokso tai man į akis, tai į cigaretę rankoje. Kažkokia nesąmonė. Duoti jam cigaretę ar neduoti? Ranka pradingsta kišenėje ir pastebiu, kaip įsitempia stotiečio kūnas, kaip kaupiasi seilės jo dvokiančioje burnoje, kaip karštligiškai sublizga jo akys. Kai cigaretė atsiduria jo rankose, nė žodžio netaręs dingsta atgal iš kur ir atsirado. Jei jie iš vis turi iš kur atsirasti. Tikriausiai jie iš niekur neateina ir niekur nenueina. Jie paprasčiausiai būna savo beprasmiškoje egzistencijoje. Kažką pagalvojau ir mane nupurtė drebulys. Iš visų čia esančių laikysenos aišku, jog aš čia esu Svetimas, sėdintis atsirėmęs į koloną ir bandantis atsitverti nuo aplink tvyrančio chaoso ir nuobodaus laukimo cigaretės dūmais. Skysta ta uždanga. Prisimenu Kobo-Abės žmogų-dėžę. Duotų man dabar kas nors tokią dėžę. Nors tikriausiai išprotėčiau joje: uždara erdvė ir visiškas parsidavimas dėžės dvasiai. Ne… man reikia erdvės, reikia tos slegiančios oro masės, reikia visų tų žmonių aplink, jausti betoninę koloną už nugaros…
Prisiminiau, kad kuprinėje dar turiu nudūkusio alaus gurkšnį, likusį nuo vakar. Vakar prie manęs priėjo kažkoks diedas ir paklausė, kur dingo žvirbliai. Aš pasimečiau, bet po to pagalvojęs aptikau, kad dar nemačiau nei vieno žvirblio. Rimtai. Varnas mačiau, balandžius mačiau, net papūgą mačiau, o žvirblių - ne. Tikriausiai mutavosi į kokias nors sniegenas ar kažką tai. Matyt trenktai atrodžiau, nes diedas užvertė akis, užsirūkė savo biką ir nulingavo tolyn, svarstydamas savo problemą:
KUR
DINGO
ŽVIRBLIAI
???
Na, aš to nežinau. Tai faktas. Kaip ir tai, kad to nežinojo nei pats diedas. Mano skystas mintis nutraukė kažkoks rusiškas muzikinis marmalas, ko aš tikrai negaliu pakęsti, o paskutinis lašas kantrybės taurėje buvo pasirodęs mentas ir aš “padariau dingau”.
Ne, reikia kur nors trenktis, tik nežinojau kur. Gal eiti paieškoti tų prakeiktų žvirblių, o gal į senamiestį? Ar dumti į Kauną? Arba į Varėną? Ar likti sėdėti ant laiptų ir stebėti stoties gyvenimą, ir leisti jiems visiems stebėti mane. Aš tai tiesą pasakius atrodžiau klaikiai: pro kelnių skyles matėsi viskas, ką tik galima pamatyti. Beveik viskas… Aš tai iškarto susivemiu, kai kas nors pradeda aptarinėti mano išvaizdą. Народ боится панков, как дьяволы криста божьево. Man paskausta šikna ir aš einu ieškoti žvirblių. Vakar mano paieškos baigėsi visišku atminties netekimu satanhauze. Tikriausiai ten buvusiems stogai važinėjo nuo mano klausimų apie dingusius žvirblius, o galiausiai tikriausiai gavau į galvą, nes ryte atsibudęs aptikau sveikai patinusį paakį. Ačiū dievui bent gitara buvo likusi sveika ir ant pagirių kažką pradėjau brazdinti: …хватит, уходите прочь, мы играем для себя…
1994