rašyk.lt: Kūriniai / indulgencija / Rūpestėlis

Raukšlės. Raukšlės. Raukšlės.
Visą pusdienį veidrodis spokso...
Į mane.
Smėlis neskaičiuoja metų tėkmės.
Pavyduliauju.
Bangų amžius - akimirksnio euforija
Ir neskausmingas sugrįžimas į pradžią.
Raukšlės. Raukšlės. Raukšlės.
Prabėgomis veidrodis dirstelėjo, neištvėriau.
Senučių nuolankumas išmintimi alsuoja.
Joms Viskas įvyko, dabar kartojasi.
Žiemos - pavasario,
Vasaros - rudens... Paradai.
Sudaužykime veidrodžius, sudaužykime.
Močiutės pasakyti žodžiai.
Jai buvo dvigubai daugiau metų.
Jei šitiek gyvensiu, bandysiu...
Pamilti veidrodžius, prisijaukinti.

Blogas komentaras Rodyti?

2008-05-22 16:30

Lugnis

bet tik kraujagyslės neužkalkėtų, klausa rega išliktų aštriomis, ir atmintis, ir atmintis...

o raukšlės, (kūrinio citata): Raukšlės. Raukšlės. Raukšlės.
Prabėgomis veidrodis dirstelėjo, neištvėriau. "
--- tai tik baikos, raukšlės raukšlėmis, tokia kūno tėkmė laike, ir laiko tėkmė fiziniame kūne, ir jis ne amžinas, kaip tas pavasario lapas;
ir veidrodžiai čia nei prie ko.

ne koks; paviršutinės mintys - dabar yra ir plastinės operacijos. zet., kad nesierzintų žvilgčiojantys, o yra ir joga - brandinanti ir puoselėjanti išmintį, dalinanti - be aterosklerozių, į transcendentinę sąmonę kryptimi pasaulį suvokiant... daug dėmesio raukšlėm, oi daug. ir taip reikšmingai veidrodis sureikšmintas.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2008-05-22 15:31