Amžinas atilsis: I Obitum post vita

Peržengiu susimąstęs sulytą slenkstį, kol trys kryžiai palydi manus žingsnius. Mintyse skamba kaimo kapinaitės...
Niūroka, sakyčiau, šaltas vėjas kanda pirštus, nejaukią tylą tedrumsčia varno iškankintas krankimas.
Štai, aš vaikštau sudylusio miesto gatvėmis ieškodamas ramybės, prieglobsčio, šilunos, bet jos nerasdamas, o tolumoje vaidenasi koplyčios griaučiai. Suskaldyti akmenys, nuverstos kolonos, ištrupėjęs mūras. Jų čia tiek daug. Visi miegantys amžinu miegu, bet nuolat klausantys tavo širdies šnabždesio.