Myliu, tave, mama.

Myliu, tave, mama. Ta meilė gimė dar tada, kai manęs čia nebuvo. Dviems žvaigždėms susitikus danguje gimė žodžiai: Myliu, tave, mama.

Myliu taip beprotiškai, kad pasaulio krašto galėčiau išeiti ieškoti, nors tu išmokei, kad pasaulis apvalus. Galėčiau žvaigždes danguje suskaičiuoti, ar surinkti ir parnešti visus laimės dobilus TAU, nors tu sakei, kad tai neįmanoma. Sukurčiau meilės miestą tik tau ir man, kaip tu sukūrei man gyvenimą kupina jaukumo, švelnumo, šilumos ir meilės.

Aš beprotiškai esu dėkinga, kad leidai man augti. Leidai pajusti, kas yra nusivylimai, bet kartu, kokia saldi laimė po jo. Išmokei nekristi, kai dar nežinojau, kad moku vaikščioti. Pasitikėjai manimi. Iskiepijai išskirtinumą, norą būti kitokiai. Išmokei knygas mylėti, kurios lyg šiol man primena tave. O kur dar dainos... Tokio svajingo, tylaus, pavargusio, bet kartu karštai mylinčio balso dar nesu niekur kitur girdėjusi, kaip, tavo, mama. Dainos lyg šiol dar skamba mano galvoje. Aš jų nepamiršau.

Myliu tave taip, kaip sodininkas myli rečiausia savo gėlę, kuri ką tik išskleidė pirmąjį savo žiedą. Branginu, tave, taip, kaip mirštantis žmogus brangina kiekvieną paskutinę savo gyvenimo akimirką. Dangiškai dievinu ir myliu tave tokia tyra meilę, kaip tik vienuolis ar kunigas gali mylėti Dievą, kaip žmogus myli žmogų, kaip mama myli savo vaiką, taip aš myliu, tave, MAMA...