Norėčiau...

Norėčiau sudūžti kaip bangos sudūžta į uolas.
Norėčiau ištirpti taip kaip ištirpsta ledas.
Norėčiau išnykti kaip vaivorykštė,
Užgesti kaip ugnis,
Pradingti ir niekados nebegrįžti.

Ar bent kartą sustingti, kad likčiau atokiau nuo viso skausmo, liūdesio, melo, kančių, žmonių, skubėjimo, laiko pančių..
Aš taip norėčiau bent kartą, bent vieną dieną pabėgti nuo visko.
.. Arba užmigti ir niekados nebepabusti...

Aš nenoriu kentėti.
Noriu būti žmogus, bet to padaryti aš čia negaliu.

Tūkstančiai skubančių žmonių, pavargusių veidų, drebančių nuo alkoholio rankų, vargetų ir tūkstančiai liūdnų vaikų akių..
Taip norėčiau jiems padėti, bet nesuspėju.
Neturiu tiek valios įtikinti, kad tik mes patys galime padaryti pasaulį gražiu.
Neturiu, nes pats vos atsistoju.
Vos atsikeliu ryte užtinusiom akim.
[Taip. Aš naktį verkiau.
Nemiegojau. Šaukiau.
Į pagalvę žodį - „AŠ NORIU“, ne kartą sakiau. ]

Dieve, atleisk, kad aš toks tapau,
Bet jei būtum norėjęs, būtum viską pakeitęs..

Atleisk, kad nemoku mylėti tik prisirišti.
Atleisk, kad net nežinau ką tai reiškia.

Aš juk kaip tas tūkstantis vaikų,
Neturėjau meilės tėvų ir nežinau ką reiškia bučiuoti mamai į skruostą.

Atleisk, aš vis dar jos nekenčiu.
[Ir taip tęsis visą gyvenimą..]

Nepyk. Gyvųjų pasaulyje visi klysta.
Neteisk, aš dar ne viską padariau.
Suprask - man trūksta jėgų,
Bet atsistoti turiu
Ir padaryt ką galiu.

Aš ne banga.
Nenoriu matyti uolų, nes pamatęs - negalėčiau atsispirti į jas sudūžti.
Aš ne ledas.
Ištirpt negaliu.
[O gaila...]
Aš ne vaivorykštė.
Bet norėčiau būti į ją panašus, nematyti tamsių spalvų, skausmo ir melo.
Aš ne ugnis.
[Nenoriu sudeginti viso pasaulio...]
Bet norėčiau karštai mylėti.

Nenorėčiau būti ir sustingęs kaip akmuo, kad mane spardytų nesuaugę žmonės ir griūtų ant manęs girtuokliai.
Juk retas akmuo būna padėtas į muziejų...
[O štai ir mintis...]